Robertas Šarknickas. Toks laikas, kad vėl reikia volunge šaukti, ąžuole akmeniu kelio gale

2024 02 26

Kiekvienas iš mūsų savo širdyje nešioja Tėvynę. Ji – tai upės, pievos, miškai, kalba, tradicijos ir mes, žmonės, auginantys vaikus, kuriantys savo krašto gerovę, ir vis dar tikintys - Lietuva. Nors yra jau ir kitaip manančių, nusiviliančių. Negaliu jiems labai, iki negalėjimo prieštarauti, nemažai tiesos yra, toje valdžios pravardžiuojamoje „antroje Lietuvoje“. Ir kas galėjo pagalvoti, sąjūdžio laikais, kad turėsime dvi Lietuvas, viena – Vilnius, o kita – likusi Lietuva.

Reikia pažymėti, kad tie, kurie iš Vilniaus Seimo parlamento rūmų, ar „labai aukštos kultūros“ save vertinantys, patys esate iš regionų atėję, patys prisidedate prie valstybės gyvavimo, jūsų tėvai jus augino, maitino, mokino antroje Lietuvoje. Nėra pagarbu išsižadėti savo vaikystės, paauglystės gimtinėse. Nes toks nekorektiškas elgesys tik parodo, kad esant valstybės grėsmei, ne tik tėvų išsižadėsite, bet ir Lietuvos, tad prisiminkite iš kur patys atėjote, kas jūsų yra kaimas, miesteliai, miestai.

Yra begėdiškai linksmas dalykas, kad dalis politikų ar nusipelniusių žmonių atėję iš provincijos į Vilnių, greitai pamiršo patys save, kad kilę iš regionų, ir, kad neduok Dieve, niekas nesužinotų, jog esu iš Šakių, Ignalinos, Alytaus ar Kauno, ar net kokio kaimo, tarkim Naujoji Kirsna iš Lazdijų rajono, Šeštokų seniūnijoje.

Kodėl Naujosios Kirsnos kaimas, ten teko ne vienerius metus lankytis, būta gražios vaikystės praeities, dabar atvykstu aplankyti, pabūti bendruomenės renginiuose, aplankyti dar jau žilo plauko esančius senolius.

Naujojoje Kirsnoje gyvena darbštūs žmonės, padeda vieni kitiems, laimėje ir varge, veža vaikus į mokyklas už keturis, penkis kilometrus mokytis, moko gerbti tėvus, dirbti žemę. Štai tokia man yra jų Lietuva, su savo požiūriu, kūryba, bendruomeniškumu, ir meile savo kraštui.

Tam kaimui, kaip ir daugumai Lietuvos kaimų ne pyragai gyventi dėl pakeltų Lazdijų rajono savivaldybės žemės mokesčių, jie pikti.

Sąžiningai prižiūri žemes, moka mokesčius. O kaip su Lietuva, ar jie žemina ją? Jie nekeikia pačios Lietuvos, jie pyksta ant valdžios, bet ne vadina Vilniaus pirma Lietuva. Net pyktyje kaimo žmonės geba gerbti Tėvynę, nes ir Vilniuje dirba jų vaikai, kuria šeimas.

Ar kartais ponų valdžia Vilniuje pati neatrodo kur kas „provincialesnė“ taip kalbėdama apie antrą Lietuvą, kuri maitina visą šalį, ir tą patį Vilnių. Dabar labai madinga, net su pašaipa žeminti už Vilniaus ribų gyvenančius mūsų regionų žmones, net garbingą asmenybę, gimusį Prienų rajone, Važatkiemio kaime, poetą, Justiną Marcinkevičių.

Poeto žodžiai tokiame netaikiame kai kurių Vilniaus ponų politikos padangėje vėl yra reikalingi: ,,Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki? Nieko tavęs neprašau, tik nenutildama šauk, volunge šauk, ąžuole akmeniu kelio gale“. Dabar mūsų tautos tradicijos vis labiau yra nulietuvinamos: šeimos ir etno tradicijos, lietuvių kalba, asmenybių niekinimas, ‘‘antros Lietuvos“ žeminimas, ir apriboti, kardinaliai sumažinti finansavimai jaunoms šeimoms kurtis regionuose tam, kad Vilniuje dirbtinai būtų formuojamas milijoninis miestas, taip u tikslu naikinant regionų gilias kultūros, šeimų gyvenimo tradicijas. Koks tikslas, greičiausiai – kosmopolitinis, o gal narkotikinis, kurį vis dar bandote pramušti Seime atlaisvinant narkotikų vartojimą šalyje.

Mūsų valstybės ateitis – mūsų pagarboje, mūsų rankose!