Guoda Burokienė. Seimo komisijos panaikinimas problemų neišsprendžia

2021 01 26

Pastaruosius metus gyvename susitelkę į vieną netikėtai visą pasaulį užklupusią pandemiją. Kurį laiką, rodėsi, tai didžiausia problema, kurią turime įveikti. Tačiau laikui bėgant ryškėja, kad iki pandemijos mus slėgusios nei senos bėdos, nei problemos niekur nedingo. O nesprendžiamos, jos tik gilėja.

Nors demografijos problemos šiandieninėje situacijoje gal ir neatrodo pačios svarbiausios, tačiau rodikliai, kurių negalime pagerinti per metus, ilgalaikėje perspektyvoje gali turėti labai liūdnų padarinių. Ypač vertinant naujausią Lietuvos demografinę apžvalgą – per 30 Nepriklausomybės metų gyventojų sumažėjo ketvirtadaliu, o mirtingumas lenkia gimstamumą.

Į bauginančią statistiką atsižvelgdama ir siekdama keisti situaciją, praėjusią Seimo kadenciją dirbusi Migracijos komisija padarė didžiulį įdirbį, siekiant, kad jaunimui Lietuvoje būtų patrauklu gyventi, dirbti, kurti šeimas, gimdyti ir auginti vaikus. Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iniciavo Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 strategiją, kuri Seime buvo patvirtinta. Turėdami aiškią viziją, žingsnis po žingsnio ėjome užsibrėžtu keliu. Jau turėjome ir kuo pasidžiaugti – pernai, po 30-ies metų pirmą kartą Lietuvoje didėjo reemigracija – į Lietuvą gyventi sugrįžo mūsų emigravę tautiečiai. Deja, šią kadenciją naujoji valdžia Migracijos komisiją panaikino, vietoje jos įkurdama Ateities komitetą. Tačiau kai komiteto veikla išplečiama ir apima visuomenės ir valstybės ateities raidos modeliavimą, inovacijų ir technologinės pažangos plėtrą, valstybės modernizavimą, strategines reformas ir kt., demografijos, emigracijos ir reemigracijos procesams vietos, sutikite, lieka jau ne tiek ir daug.

O demografinių problemų šalyje turime, tad ir praėjusią kadenciją pradėtą politiką būtina tęsti. Tai ir vaiko pinigai, nemokamas vaikų maitinimas, lengvatos pirmojo būsto įsigijimui regionuose, verslo plėtra. Jei pavyktų sustabdyti emigraciją, o tėvai turėtų darbus ir uždirbtų, didėtų ir gyventojų skaičius Lietuvoje. Bet tam reikia ir valstybės pagalbos. Kai kurių skatinimo priemonių gali imtis ir savivaldybės, ir netgi verslas. Tačiau visos problemos turi būti sprendžiamos ne pavieniais siūlymais, išmokomis, o kompleksiškai. Šeima turi jaustis saugi.

Kai valstybė tvirtai apsisprendžia dėl prioritetų, kai turima vizija pradedama įgyvendinti, negalima plano griauti vos tik pasikeitus naujai valdžiai. Taip mes nieko nepasieksime. Mažėjantis gimstamumas, didėjantis mirtingumas, senstanti visuomenė, emigracija – tai ne sausi skaičiai. Tai lėtas šalies nykimas. Kai nebesiblaškysime, nustosime politiškai griauti tai, ką prieš tai buvusi valdžia sukūrė, kai laikysimės pamatinių vertybių ir kursime šeimai palankią aplinką, stiprinsime ekonominę savo šalies gyventojų gerovę, stiprinsime socialinį gyventojų saugumą ir kt., tik tuomet bus galima tikėtis augančio gimstamumo ir mažėjančios emigracijos. O tai reiškia – Lietuvos išsaugojimu rūpinsimės ne atsainiu požiūriu „po mūsų nors ir tvanas“, ne deklaratyviais pareiškimais, o realiais darbais.