Guoda Burokienė. Ar demografijos problemą Lietuvoje dar spręsime?

2023 10 17

Jei šiandien Jūsų paklausčiau „ką galvojate apie šeimos gausėjimą?“ Apie Jūsų galimus atsakymus net bijau pagalvoti. Tokiomis aplinkybėmis, kai būstas jaunai šeimai neįperkamas, paskolos dydis kyla kaip ant mielių, didžiųjų miestų darželiuose vietos tenka laukti kelis metus, pedagogai streikuoja, pas gydytojus specialistus patekti neįmanoma mėnesių mėnesiais ir t. t. Gyvenančių regionuose situacija dar liūdnesnė – švietimo tinklas traukiasi, lėšos paramai jaunoms šeimoms būstui įsigyti mažinamos, sąlygos griežtinamos, paslaugos atitolinamos. Tačiau Europos Sąjungos (ES) milijoninės lėšos, skirtos regionų atskirties mažinimui, paprasčiausiai valdančiųjų atimamos. Tad apie kokias gausesnes šeimas ar demografijos rodiklių gerinimą galime kalbėti? Tačiau kalbėti ir spręsti būtina!

Prognozuojama, kad 2030 metais Lietuvoje gyvens jau tik 2,4 milijonai gyventojų, o 2045 metais – 2 milijonai. Bendrasis gimstamumo rodiklis tūkstančiui gyventojų 1994 metais siekęs 11,6, 2022 metais tesiekia 7,8. Sparčiai artėjame prie gimstamumo rodiklių, fiksuotų Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu. Vidutiniškai reproduktyvaus amžiaus moteriai tenka vos 1,33 vaiko. Ir tai yra labai žemas rodiklis. Siūlymų kaip spręsti neigiamą populiacijos prieaugį, sparčiai senstančios visuomenės procesus – ne vienas. Praėjusiais metais Seimo sudaryta darbo grupė Vyriausybei taip pat pateikė rekomendacijas kaip tobulinti Lietuvos ilgalaikę demografijos ir migracijos politiką, kaip stabilizuoti darbo rinką. Parengtas ir konkretus įgyvendinimo planas. Tačiau kas iš to? Ši Vyriausybė ne tik nepaiso jokių darbo grupių rekomendacijų, tačiau ir ciniškai laužo partijų nacionalinius susitarimus.

Konkrečias politikos priemones, kuriomis Lietuva gali valdyti demografinius pokyčius ir jų poveikį visuomenei, ekonomikai siūlo ir Europos Komisija (EK). Į demografinius pokyčius siūloma žvelgti kompleksiškai. Pirmiausia, reikia padėti tėvams siekį kurti šeimą geriau suderinti su apmokamu darbu, užtikrinti galimybę naudotis kokybiškomis vaikų priežiūros paslaugomis, užtikrinti tinkamą profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Reikia padėti jaunajai kartai, kad ji galėtų skleistis, ugdytis įgūdžius, lengviau įsidarbinti ir įsigyti įperkamą būstą. Taip pat siūloma įgalinti vyresniąją kartą ir išsaugoti jos gerovę, vykdant tinkamą darbo rinkos ir darbo vietos politiką.

Praėjusią kadenciją dalį priemonių jau buvome pradėję sėkmingai įgyvendinti. Dabar įvairius pasiūlymus taip pat teikiame, tačiau jie yra valdančiųjų dėsningai atmetami. Demografijos problemoms spręsti EK siūlo ne tik sprendimus, bet ir skiria lėšas – siūlo Lietuvai kreiptis ir prašyti paramos, pavyzdžiui pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę, iš „Europos socialinio fondo +“. Tad kaip Lietuvos valdančiųjų poelgį galima vertinti? Abejingumu ar nesugebėjimu įvertinti demografinių pokyčių įtakos valstybės ateičiai?

Regioninei politikai skiriama mažiau nei 5 proc. biudžeto, kai norint pasiekti apčiuopiamų rezultatų reiktų skirti bent jau 15 proc. Dabar Lietuvoje visos priemonės nukreiptos priešinga kryptimi – regionuose uždaromos mokyklos, ligoninių skyriai, vaistinės, atitolinamos susisiekimo ir daugybė kitų paslaugų. Regionuose mažėja gyventojų skaičius, išvažiuoja daug jaunų žmonių, vyksta protų nutekėjimas ir t. t. Jeigu valdantieji šį procesą abejingai stebi ir nieko nekeičia, tai reiškia tik viena – Lietuva greitai liks kelių didelių miestų šalis.