Dainius Kepenis. Ar dar ilgai save apgaudinėsime?

2024 01 30

Kiekvienais metais finansavimas ligų gydymui didėja, bet ligų skaičius - nemažėja. Tokia tendencija yra ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Tokia situacija susidaro, kai visas finansavimas yra skiriamas ligoms, t.y. pasekmėms, padariniams šalinti ir visiškai neskiriama lėšų sveikatinimui ir priežastims, ligų prevencijai.

Kiekvieną kartą teikiant pasiūlymą dėl finansavimo sveikatos prevencijai ir tausojimui didinimo, nei vienas ministras jam neprieštarauja, nes taip diktuoja paprasčiausias sveikas protas. Tačiau, atėjus laikui skirstyti biudžetą, visada atsiranda neva svarbesnių reikalų. Pavyzdžiui, visada papildomų pinigų prireikia medikų atlyginimų didinimui, infrastruktūros atnaujinimui, eilinėms reformoms ir pan. Ir visada, tokiu būdu, sveikatos tausojimo ir stiprinimo sritis, kuri yra pats sveikatos pagrindas, lieka be finansavimo. Šiai dienai Sveikatos apsaugos ministerijoje net nėra atskiro už šią sritį atsakingo viceministro. Ir tik man iškėlus šį klausimą Seime, rūpintis piliečių sveikata buvo pavesta visai nesusijusiam su šia sritimi viceministrui.

Panašu, kad vienintelė priemonė to išvengti yra sveikatos stiprinimui ir tausojimui suteikti autonomiją, savarankiškumą. Šia prasme, realiausia priemonė minėtam tikslui įgyvendinti, remiantis Ekonomikos ir inovacijų bei Energetikos ministerijų pavyzdžiu, yra įsteigti atskirą – Sveikatos ministeriją, atskirtą nuo Gydomosios medicinos ministerijos. Esu įsitikinęs, kad tai padarius rezultatas būtų akivaizdus. Antai Seime priimtas nutarimas „Dėl Sveikatos tausojimo ir stiprinimo politikos gairių“ bei Seimo rezoliucija „Dėl gyventojų imuniteto stiprinimo“ nevykdomi ir net neįtraukti į bendrus visuomenės sveikatos biurų dokumentus.

Parlamente supratimas, o dar svarbiau – suvokimas jau yra. Tai įrodo pats gairių ir rezoliucijos priėmimo faktas. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga netgi svarsto Sveikatos apsaugos ministerijos padalinimo klausimą įtraukti į naujos kadencijos Seimo programą.

Panašius pamąstymus girdime ir iš kai kurių Europos Parlamento narių. Suprantame – esant Europos Sąjungoje, dominuoja ES teisės aktų viršenybės principas, todėl dažniausiai Lietuva ne teikia savo sprendimus, o tik įgyvendina iš Europos Sąjungos ar Europos Komisijos gaunamus teisės aktus. Todėl manau, kad atskiros už sveikatos tausojimą ir stiprinimą atsakingos ministerijos įkūrimo klausimu turime dirbti kartu – išvien. Tiek savivaldai išreiškiant savo poreikius, tiek Seimui ir Prezidentui inicijuojant reikiamus teisės aktus, tiek Vyriausybei įgyvendinant šią idėją, bei Europos Parlamentui pareiškiant aiškią ir atsakingą visos Europos poziciją.

Dar 1991 m. Lietuvos Aukščiausioji Taryba buvo priėmusi tebegaliojantį nutarimą „Dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos ir jos įgyvendinimo“, kuriame buvo aiškiai išreikšta šių dviejų politikų įgyvendinimo strategija. Jau daugiau nei trisdešimt metų vyksta keistas dalykas. Visi supranta, ką reikia daryti, kaip reikia daryti. Visi supranta, kas tai trukdo padaryti, tik niekas nieko nedaro, kad būtų pašalintas šis trukdis. Tai yra dideles finansines galimybes turinti farmacijos pramonė, kuriai dabartinė situacija labai patogi: apsimesdama geradare, ji suteikia žmonėms nepagrįstas sveikatos viltis. Ar dar ilgai save apgaudinėsime ir kavą virsime su dvidešimties laipsnių temperatūros vandeniu?