Aušrinė Norkienė. Mes girdime Lietuvos žmones

2024 01 04

Dabartinės valdančiosios koalicijos pamintos konstitucinės normos, nepagarba esminėms žmogaus teisėms ir laisvėms, tradicinių vertybių, nuo šeimos iki kalbos, menkinimas, atviras kitaip mąstančių žmonių išstūmimas („cancel kultūra“), ciniškas visuomenės nuomonės ignoravimas tapo antidemokratiniais pastarųjų metų politikos riboženkliais.

Pakanka prisiminti, kokia buvo valdančiųjų reakcija į trečdalio milijono piliečių parašų įteikimą Seimo Pirmininkei. O juk rinkimų metu konservatoriai viliojo rinkėjus pažadais apie teisinę valstybę ir pagarbą demokratijai, aukštą politinę kultūrą, piliečių pasitikėjimą valstybe, kurioje „visi jausis lygiaverčiai, vertinami, turės vienodas galimybes“, apie atvirą dialogą ir „sutartį su visuomene“.

LR Konstitucija skelbia, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Tačiau Lietuva dvejus šios kadencijos metus gyveno be galiojančio Referendumo konstitucinio įstatymo.

Nepaisydami to, kad 72 proc. visuomenės apklaustųjų nepritaria civilinei sąjungai, valdantieji įnirtingai bruka Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Teiginiui, kad kanapių vartojimas laisvalaikio tikslais turėtų būti legalus, nepritaria 70 proc. šalies gyventojų. Tačiau valdantieji vis tiek į politinę darbotvarkę stumia pataisas dėl mažo kiekio kanapių dekriminalizavimo.

Tad apklausų rezultatai apie niūrias žmonių nuotaikas nestebina: 8 iš 10-ties mano, kad reikalai šalyje prastėja, pasitikėjimas Seimu ir Vyriausybe – iki šiol neregėtose žemumose.

Vėl sugrįš tie patys šūkiai?

Artėja šalies Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimų metai. Neabejoju, kad rinkiminėje kovoje girdėsime panašius dabar šalį valdančių politikų šūkius apie pagarbą demokratijai ir rūpestį piliečiais. Kiek jais rinkėjai patikės, matydami, kaip valdančiųjų žodžiai skiriasi nuo darbų?

Kokią sritį bepaimtume – švietimą, sveikatos ar socialinę apsaugą – susidaro įspūdis, kad šiose itin jautriose srityse valstybė apskritai vis labiau kratosi atsakomybės ir pareigos rūpintis piliečiais, o siekiama kuo daugiau paslaugų, nuo švietimo iki slaugos, atiduoti į privačias rankas.

Tarkime, šios Vyriausybės programos ir švietimo reformos „auksinė vinis“ – Tūkstantmečio mokyklos programa – ekspertų buvo viešai išvadinta parodija, pripažinta antikonstitucine. Išnyko jų pažadai apie kiekvieno vaiko vienodas galimybes įgyti perspektyvą suteikiantį išsilavinimą, vienodas starto pozicijas, mokytojo profesijos prestižą. Ugdymo programų turinyje, kaip ir viešajame gyvenime, kryptingai trinamos tradicinės vertybės.

Šiame kontekste prisiminkime LVŽS idėjas – nemokamas aukštasis mokslas kiekvienam, visos dienos mokyklos modelis (įšaldytas Seime nuo 2021 m. gruodžio), nemokamas maitinimas visiems pradinukams ir t.t.

LVŽS kryptis – priešingybė dabartinei

LVŽS valdymo metais buvo įvesti „vaiko pinigai“, įteisinta parama jaunoms šeimoms būstui įsigyti regionuose, panaikinta „Sodros“ milijardinė (3,7 mlrd. eurų) skola valstybei, bazinė pensija perkelta į valstybės biudžetą. Tai labai sustiprino žmonių pasitikėjimą „Sodra“, kuris iki tol buvo specialiai žlugdomas, stumiant žmones į privačius pensijų fondus. Priimtas įstatymas dėl pensijų indeksavimo iki šiol garantuoja stabilų jų augimą kiekvienais metais, ir tai yra ne šios valdžios, o LVŽS politikos rezultatas.

LVŽS pastangomis įvestas alkoholio reklamos draudimas ir prieinamumo mažinimas yra visiška priešingybė tam, ką daro šie valdantieji.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, būdama valdžioje, regionų stiprinimą laikė reikšmingu prioritetu. Praėjusią kadenciją priimtame Regioninės plėtros įstatyme buvo aiškiai numatyta, kad regionams turi būti skiriama 30 proc. europinių investicinių lėšų. Tačiau šią kadenciją valdantieji šio įsipareigojimo nesilaiko.

Be to, regionai negali savarankiškai planuoti ES investicijų. Savivaldybės yra priverstos įgyvendinti ne tuos projektus, kurie joms reikalingiausi, o investicijas nukreipti ten, kur nusprendė ministerijos. Dėl ministerijų neveiklumo, neparengtų arba stabdomų dokumentų per trejus metus regionuose nepradėtas nė vienas investicinis projektas.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nustato mokinių skaičių, o jo nepasiekus, mokykloms nutraukia finansavimą, nors pačios savivaldybės yra atsakingos už švietimo įstaigų tinklą. Sveikatos priežiūros įstaigos verčiamos jungtis žadant ES lėšas, nors niekas negali pasakyti, kokiu tikslu, kada ir kiek jų ateis.

Ekonomikoje ši Vyriausybė, skirtingai nuo kitų Europos šalių ministrų kabinetų, nesiėmė jokių priemonių siautėjančiai infliacijai ir drastiškai augančioms kainoms pažaboti. Kainos mūsų šalyje augo dvigubai sparčiau nei Europoje, o Vyriausybė arogantiškai mojo ranka: mes nesikišim.

Kultūros srityje ši Vyriausybė iš esmės nieko naujo nesukūrė. Užtat užblokavo keletą metų rengtą Kultūros politikos pagrindų įstatymą ir valdžios įtakon perėmė žiniasklaidą per naują Medijų rėmimo fondą. Nutraukdama finansavimą per Kultūros tarybą žlugdė dešimtmečiais vykusių M. K. Čiurlionio festivalio Druskininkuose ir etnokultūros konkursų tradicijas.

Tiesa, ministerija nedrįso nutraukti praėjusios kadencijos LVŽS programinių idėjų – kultūros paso ir nemokamo muziejų lankymo iniciatyvų dėl jų populiarumo, tačiau jas imasi riboti karpydama šioms programoms lėšas arba jų nedidindama akivaizdžiai augant poreikiui.

Patirtis sufleruoja, kad valdantieji blokuos nors ir geriausius, racionaliausius mūsų pasiūlymus. Tokia jų nuostata ir požiūris į opoziciją, kaip ir į piliečius, nesikeičia.