Aurelijus Veryga. Sodybų tuštėjimo metas

2024 01 10

Jau ne vienerius metus viešose diskusijose girdime liūdną apgailestavimą, kad Lietuva traukiasi, mažėja gyventojų skaičius, vyksta vidinė migracija iš regionų į didelius miestus, tad regionai praranda gyvybingumą ir t.t.

Ką girdime iš politikų ir valstybės vadovų, kuomet kalbame apie šių problemų sprendimą? Beveik nieko, arba tokius siūlymus, kurie, neatsakingai juos įgyvendinus, nuvestų šalį prie dar didesnių problemų. Kalbu apie raginimus demografines problemas spręsti įsivežant daugiau žmonių iš kitų šalių. Ką reiškia neatsakinga ir neapgalvota imigracijos politika jau suprato ir švedai, ir vokiečiai, ir prancūzai, o pastaruoju metu apie getus Kopenhagoje jau prabilo ir danai.

Prieš pradėdami gyventojus iš kur nors įsivežinėti, turime padaryti viską, kad mūsų pačių tautiečiams būtų suteiktos visos reikiamos paskatos likti ir gyventi Lietuvoje. Stipriai stengtis, kad nevyktų tokia intensyvi regionus griaunanti vidinė migracija.

Tam, kad tai įvyktų, turime iš esmės pergalvoti ir keisti viešųjų paslaugų planavimą ir finansavimą regionuose. Buhalterinis šių paslaugų planavimas turi liautis. Akivaizdu, kad tai, kas galbūt tinka dideliems miestams, mažesniems miesteliams yra pražūtis. Kalbu pirmiausia apie švietimo ir sveikatos priežiūros sistemas.

Pradėkime nuo švietimo. Nuolat aiškinama, kad mažos mokyklos neapsimoka, nes esą neverta jų išlaikyti dėl nedidelio mokinių skaičiaus. Neva tai nulemia ir netinkamą ugdymo kokybę. Tačiau ar tikrai labiau apsimoka kelis šimtus vaikų turinčią mokyklą uždaryti ir visus vaikus autobusais vežioti po kelias dešimtis kilometrų? Priminsiu, kad valdant konservatoriams ir liberalams, per trejus metus Lietuvoje buvo uždarytos net 67 bendrojo ugdymo mokyklos. Jei įvertintume visas tokio sprendimo pasekmes, paaiškėtų, kad sutaupymų beveik nėra arba jie yra labai nedideli. Tačiau kieno sąskaita tie sutaupymai būtų daromi? Miesteliuose nelikus mokyklų, ten neliks ir paskatų likti ar atvykti jaunoms šeimoms, turinčioms vaikų. Jos kelsis į didžiuosius miestus, kur vaikai bus sugrūdami į perpildytas didmiesčių mokyklų klases. Ir tai visai nereiškia, kad ten bus geresnė ugdymo kokybė. Mažesnis vaikų skaičius klasėje kaip tik ir sudaro prielaidas geresnei kokybei ir didesniam kiekvieno vaiko individualių poreikių įvertinimui. Tą dideliuose miestuose sau gali leisti tik turtingi tėvai, leidžiantys vaikus į privačias mokyklas, kurioms nereikia išlaikyti didelių klasių.

Ką reikėtų daryti? Reikėtų pergalvoti mažų miestelių mokyklų finansavimo modelį, atsisakant jas žlugdančių krepšelių ir reikalavimų minimaliam vaikų skaičiui klasėje ar reikalavimų dėl klasių komplektų. Labai nesudėtinga apskaičiuoti, koks finansavimas reikalingas minimaliam klasių komplektui, ir skirti tokiai ugdymo įstaigai biudžetinį finansavimą. Tai suteiktų aiškumą ir perspektyvą tame regione gyvenantiems būsimiems ir esamiems tėvams, kad, pritrūkus kelių mokinių, mokykla nebus uždaryta. Taip pat tai būtų aiškus ženklas ir planuojantiems atvykti gyventi. Tai būtų aiškus ženklas ir mokytojams, kuriems nebereikėtų bijoti dėl darbo vietos išnykimo ar blaškytis per 5 mokyklas. Tai būtų ženklas ir vietos verslams. Ugdymo kokybei užtikrinti yra kitų priemonių, nei jokios logikos neturinčių „tūkstantmečio“ gimnazijų kūrimas ir ugdymo įstaigų stambinimas ar vaikų vaikymas dešimtis kilometrų. To galime pasimokyti iš skandinavų, kurie ir atokiausiose vietose sugeba išlaikyti ugdymo įstaigas.

Antroji svarbi sritis yra sveikatos priežiūra. Regionuose ji taip pat nukenčia dėl trumparegiškos valdančiųjų politikos, neva įtakotos mažėjančio gyventojų skaičiaus ir mažėjančių paslaugų teikimo apimčių. Todėl tame lygyje, kuris yra kritiškai svarbus ir turi būti maksimaliai arti gyventojų, tai šeimos medicina. Ji turi būti aiški, pozityvi, teigiama diskriminacija diferencijuojant įkainius ir nustatant juos ženkliai didesnius mažesnėse vietovėse. Be to, turi būti suteikiama labai tikslinga parama ten dirbančiai medikų komandai, juos aprūpinant reikiamomis priemonėmis bei tinkamomis transporto priemonėmis. Tai svarbu, nes medikų komandos prižiūrimi gyventojai neretai išsibarstę didesnėje teritorijoje ir juos pasiekti įprastiniu transportu nėra galimybės. Atsižvelgiant į geopolitines grėsmes, nebeturėtų būti naikinama ir „optimizuojama“ ir ligoninių infrastruktūra. Derėtų svarstyti dvi galimybes: skirti biudžetinį finansavimą mažajai ligoninei arba suteikti galimybę jai tapti didelės ligoninės filialu, nustatant, kad turi būti išlaikoma kritinė infrastruktūra bei paslaugos. Klausimai dėl reikiamos medikų kvalifikacijos bei reikiamo paslaugų skaičiaus, būtino paslaugų saugumui ir kokybei išlaikyti, gali būti sprendžiami nustatant minimalius būtinus paslaugų kiekius ne įstaigai, o konkrečiam specialistui, sudarant galimybes trūkstamą skaičių atliekamų procedūrų suteikti didesnėje įstaigoje. O tiems specialistams, kurie atvyksta dirbti iš didesnių įstaigų, tai iš viso nebūtų problema.

Labai svarbu imtis veiksmų, kurie stabdytų nevaldomą vaistinių tinklų plėtrą dideliuose miestuose, kur viename prekybos centre atsidaro net po kelias tinklines vaistines, o vieno kvadratinio kilometro spinduliu galima rasti net po keliolika tinklinių vaistinių, kai tuo tarpu mažesniuose miesteliuose jų nebelieka nė vienos.

Todėl turėtų būti priimti praėjusią „valstiečių“ kadenciją siūlyti, bet oponentų taip agresyviai stabdyti sprendimai dėl ligoninių vaistinių įteisinimo bei sprendimai, pažabojantys vaistinių tinklų plėtrą miestuose mažų miestelių sąskaita.

Tai tik du sektoriai, kuriems nedelsiant reikalingi organizavimo ir finansavimo pokyčiai, kad daugiau nebebūtų uždaromos ugdymo ir sveikatos priežiūros įstaigos, o regionai gautų šansą išgyventi.

Šie ir kai kurie kiti sektoriai yra kritiškai svarbūs ir tam, kad regionuose išliktų žemės ūkis, veiktų gyvybingos vietos bendruomenės ir būtų kuriamos darbuotojų vietos verslams, palaikysiantiems regionų gyvybingumą.

Labai svarbu ir tai, kad valstybė skatintų verslus kurtis ir plėstis ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose. Štai Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų nariai pasiūlė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris bet kurį mažiau kaip 2000 gyventojų turintį miestelį prilygintų laisvajai ekonominei zonai ir taip sukurtų paskatas verslui investuoti ir plėstis joje.

Tai tik keli pavyzdžiai, ką reikėtų ir būtų galima padaryti, kad būtų išsaugotas Lietuvos regionų gyvybingumas. Tačiau tam pirmiausiai reikia iš galvos išmesti „buhalterinį“ mąstymą ir mano įvardintas sritis traktuoti kaip viešąjį gėrį, kurio negalima palikti sureguliuoti laisvai rinkai. Žmogaus gyvenime ne viskas turi būti grindžiama kaštų ir naudos analize, nes teisė į išsilavinimą ir sveikatos priežiūrą yra fundamentalios teisės, kurios privalo būti užtikrintos.