Virginija Vingrienė. Krentantys balkonai liudija sovietinį nūdienos valdininkų požiūrį 

2020 09 07

Krentantys balkonai, praeiviams virš galvų vos besilaikančios plokštės, pelijančios sienos, prakiurę vamzdžiai ir stogai – šokiruojanti XXI a. ES šalies sostinės kasdienybė. Kol gaisrų gesinimo taktika dirbantys sostinės pareigūnai kaltina senų daugiabučių gyventojus remonto savivale, balkonai pradeda byrėti jau ir naujos statybos namuose. Nors prievolė kontroliuoti administratorių vykdomos pastatų būklės priežiūrą priklauso savivaldybei, jos vadovai savo neatsakingą aplaidumą ir vos prastėjančią daugiabučių būklę bando dangstyti sunkvežimiais į Lukiškių aikštę suvežtu žvyru.

Lazdynuose nukritęs balkonas, tik labai laimingo atsitiktinumo dėka nepasiglemžęs jokių aukų, privertė sunerimti ne juokais. Tokie incidentai primena, jog dar sovietmečiu statyti daugiabučiai darosi vis nesaugesni ir sparčiai artėja prie avarinės būklės – problema, aktuali visiems sostinės gyventojams. Ypatingai didelį nerimą kelia trisdešimtmetį jau perkopę monolitai Justiniškėse ir kituose mikrorajonuose. Aktyvūs piliečiai jau kuris laikas stebi šių pastatų būklę, nuolat informuodami savivaldybę ir kitas institucijas, o jų neišgirsti beldžiasi į Seimą. Reaguodama į aktyvaus Justiniškių gyventojo išreikštą nuogąstavimą dėl jau eilę metų nelaime gresiančios pastatų būklės, inicijavau šių statinių apžiūrą, kartu pasikvietusi ir Vilniaus miesto savivaldybės statinių priežiūros pareigūnes. Apžiūrėję keleta ties avarinės būklės riba balansuojančių trylikaaukščių, visi likome apstulbinti aplaidžia pastatuose vykdomos techninės priežiūros darbų kokybe.

Gilūs perdangų įskilimai, įtrūkimai sienose, gerokai aptrupėję pastatų fasadai, nuskilusios masyvios apdailos detalės. Pribloškė „išradingas“ inžinerinis sprendimas dvi tryliktojo laiptinės aukšto sienas sujungti kabančiomis gelžbetonio plokštėmis, kurių struktūrinis integralumas, švelniai tariant, kėlė daug abejonių. Tokie keisti sprendimai ne tik atrodo neestetiškai, bet ir kelia didžiulį pavojų gyventojų ar jų svečių gyvybėms. Visų labiausiai apstulbino vieno iš monolitų balkonų šonuose patogiai išsikeroję berželiai, skaudžiai liudijantys apie name vykdomos priežiūros lygį. Medeliai, sprendžiant pagal jų išvaizdą, šaknis į namo infrastruktūrą sėkmingai leidžia jau ne pirmus metus. Tokio fenomeno akivaizdoje tikrai derėtų paklausti, kaip pastato prižiūrėtojai, privalantys kasmet atlikti namo būklės vertinimą, sugebėjo praleisti tai pro akis. Akivaizdu, kad techninės būklės vertinimai atliekami tik formaliai – popierinių ataskaitų pavidalu, būstuose net neapsilankius. Tuo tarpu atsakingi savivaldybės pareigūnai net nesivargina iškelti kojos iš patogių dangoraižio kabinetų ir įsitikinti būsto valdytojų techninės priežiūros kokybe.

Nepaisant žmonių gyvybėms ir asmeniniam turtui kylančios grėsmės, kritiką ir raginimus imtis neatidėliotinų veiksmų savivaldos pareigūnai ir politikai pasitinka teisinimuisi ir atsakomybės kratymusi, kaltinimus permetant pačių daugiabučių gyventojams. Esą, užtikrinti deramą savo privačios nuosavybės priežiūrą yra jų pačių rūpestis, nes savivaldybės paskirti administratoriai, o taip pat ir bendrijų pirmininkai, yra bejėgiai priversti gyventojus investuoti į avarinės būklės konstrukcijų remontą.

Pirmiausia, ne patys gyventojai, įprastai nesantys statybinės inžinerijos ekspertais, o savivaldybės paskirtų administratorių specialistai privalo laiku pastebėti ir tvarkyti struktūrines balkonų ar stogų problemas. Kita vertus, kai avarinė bendro naudojimo konstrukcijos būklė akivaizdi, jie gali iš karto reikalauti ekspertizės ir vykdyti būtinus remonto darbus be jokio gyventojų pritarimo. Juo labiau, kad balkonai pagal galiojančius teisės aktus yra laikomi namo fasado dalimi – vadinasi, ir viso namo bendrojo naudojimo objektu. Tam, kad apžiūrėti balkono būklę, net nėra būtina patekti į butą – tam galima pasitelkti ugniagesių ar aukštalipių pagalbą. O savivaldybės darbuotojų pareigos turėtų apimti ir nuolatinę šviečiamąją veiklą, kurios metu daugiabučių gyventojams būtų paaiškinama, kad jie yra atsakingi ne tik už savo asmeninių, bet ir bendrojo naudojimo patalpų būklę.

Bėda ir tame, kad administratoriai ar keliasdešimt namų administruojantys „universalūs“ bendrijų pirmininkai iš gyventojų surinktas lėšas toli gražu ne visada naudoja teisingai.

Kritiką mero aplinkos valdininkai yra linkę atremti kaltinimais ne tik gyventojams ir pastatų valdytojams, bet ir patiems problemą keliantiems kritikams. Suprantama, lengviau šypsotis iš plakatų ir pigiai reklamuotis demonstruojant šaunumą ir išradingumą Lukiškių aikštėje įrengus butaforinį pliažą ar nupjovus ne vietoje pasodintą tują, nei spręsti apleistas, trupėti jau pradedančių daugiabučių problemas – juk jei pastatas grius, kaltais liks patys gyventojai, ne meras! Tačiau pastatai yra neatskiriama sostinės įvaizdžio dalis; merui to nevertėtų pamiršti, kaip ir pareigos užtikrinti miestiečių saugumą.

Akivaizdu viena: delsti nebegalima. Metas pasiraitojus rankoves kuopti tai, kas turėjo būti atlikta prieš dešimt ar daugiau metų. Savivaldybės pareigūnės įsipareigojo inicijuoti ekspertizę ir jos išvadomis įpareigoti administratorius imtis remonto. Bet kodėl sujudama tik įvykus avarijai ir sulaukus paraginimų ar net spaudimo? Juo labiau, kad tokių tragiškų nelaimių jau būta ir praeityje. Justiniškėse prieš gerą dešimtmetį namo Taikos gatvėje prieigose nukritusi dekoratyvinė betono plokštė mirtinai sužalojo mergaitę ir rimtai sužeidė dvi jos drauges. Laiptinių įėjimus suskubta tvarkyti tik po skaudžios nelaimės, kaip dažnu atveju įprasta. Tačiau valdininkai linkę tokiu atvejus greit pamiršti, ir toliau ramiai miega nesukdami galvos apie tai, jog į „rizikos grupę“ patenka tūkstančiai sovietinės statybos blokų. Žinant to meto statybos darbų ydas, valdininkų miegas toli gražu neturėtų būti ramus.

Juo labiau, kad pastato būklę privalu kontroliuoti nuolat. Deja, tenka konstatuoti faktą, kad avarinės būklės link artėja ir visiškai naujos statybos namų balkonai. Štai, rugpjūčio viduryje rimtas incidentas įvyko 2006 m. statybos name Pilaitėje, skilus ir pavojingai nukritus saulės įkaitinto balkono stikliui. Tokių balkonų dizainas nerimą kėlė praėjus vos keliems metams po pastato pridavimo. Ypač pavojingai atrodo apatinių balkonų stiklai, kuriuos, suspaustus dėl palaipsnio pastato sėdimo, tapo nebeįmanoma – ir rizikinga – stumdyti. Tokius balkonus turinčių daugiabučių naujojoje Pilaitėje yra kelios dešimtys, o ir įstiklinti jie ne gyventojų savivale, bet pagal suderintą ir patvirtintą statytojų projektą. Kas jų laukia po dar 20 metų, jei rimtos avarijos pasipila praėjus vos 14?

Privalu pagaliau suprasti, kad administratoriams, bendrijų pirmininkams ir savivaldybės pareigūnams atėjo metas baigti „karštos bulvės“ mėtymą iš rankų į rankas. Būtina suremti pečius ir spręsti šias gyvybiškai svarbias problemas nedelsiant. Prioritetinis uždavinys – užbėgti už akių galimoms pastatų griūtims ir tragedijoms! O dar geriau, jei statinių būklė apskritai nepriartėtų prie avarinės. Tai bus įmanoma, jei administratoriai iš gyventojų surinktas lėšas naudos pagal paskirtį, o ne samdys brangiai apmokamus advokatus kovai prieš įstatymo pataisas, ribojančias jų savivalę.