Stasys Tumėnas. Ar teisus buvo kardinolas A.Rišeljė?

2022 12 05

Ir vėl, šįkart naujosios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) LR Seime formavimo, tvirtinimo kontekste prisimenamas šis kardinolas. Ir kaip nepri(si)minsi garsiojo XVII amžiaus Prancūzijos kardinolo Armano Rišeljė (Armand Richelieu) žodžių: „Kas valdo kalbą, tas valdo ir valstybę.“ Taip teigdamas jis pripažino, kad kalba yra valstybės gyvavimo pagrindas.

Seimas patvirtino naujosios kadencijos Valstybinės lietuvių kalbos komisiją (VLKK) ir paskyrė pirmininkę dr. Violetą Meiliūnaitę, kuri įvardijo, jos nuomone, pagrindinius dalykus, svarbius būsimosios komisijos darbe: „Lietuvių kalbos prestižo ir ne tik bendrinės lietuvių kalbos, bet ir visų lietuvių kalbos atmainų prestižo stiprinimas. Lietuvių kalbos mokymas tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, kad Lietuvoje gimtakalbiai gautų kokybišką lietuvių kalbos mokymą, tokio paties kokybiško lietuvių kalbos mokymo nusipelno ir migrantai [...]. Dar vienas dalykas yra lietuvių kalba skaitmeninėje erdvėje. Ko labai pasigendama, tai mokomosios priemonės ir patogios programėlės lietuvių kalbai mokytis, kuriomis galėtų naudotis lietuviai čia, galėtų naudoti užsieniečiai, susidomėję lietuvių kalba.“

Rodos, naujosios pirmininkės nuostatos aiškios, korektiškos, išsakytos prieš balsavimą. Bet kodėl to neliudija Seime vykusio slapto balsavimo rezultatai: už Seimo nutarimą „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos“ (projektas Nr. XIVP-2261) balsavo 67, prieš buvo 9, susilaikė 38 Seimo nariai. Už Seimo nutarimą „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko paskyrimo“ (projektas Nr. XIVP-2260(2) balsavo tik 62 Seimo nariai. Mažoka, kai prisimeni Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulę ir 14-ą straipsnį...

Kaip matote, net svarstant valstybinės kalbos klausimus vieningo sutarimo nebuvo – daugiau kaip pusė Seimo narių nepritarė nei naujos komisijos sudėčiai, nei pirmininkės skyrimui, nei buvusio VLKK pirmininko Audrio Antanaičio atleidimui iš pareigų. Kodėl?

Todėl, kad paaiškėjo daug abejotinų dalykų, „išlindo“ keistų mįslių, kvepiančių ne kalbinės kompetencijos klausimais, ne kalbos politikos viršenybe, o pigiu politikavimu, liberalų idėjų protegavimu. Štai kodėl ir mano pasisakymas LR Seimo tribūnoje buvo griežtokas ir nelabai linksmas. Šiaip ar taip, esu vienintelis kalbininkas Seime ir galvoju, kad išsakyti savo nuomonę kalbos, kalbos politikos klausimais yra privalu. Tą mane įpareigoja ne tik Konstitucija, bet ir tarnystė lietuvių kalbai.

Taigi apie ką kalbėjau svarstymo metu Seimo tribūnoje? Kolegoms Seimo nariams pirmiausia priminiau tautos išmintį: „Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“. Kadangi Seime dirbu antrąją kadenciją, puikiai prisimenu, kai lygiai prieš penkerius metus Seime naujajai kadencijai tvirtinome VLKK, jos pirmininką A. Antanaitį. Neprisiminti negaliu, nes tada pribloškė iš garbios tautos tribūnos ištarti, tiesa, tada dar ne Ekonomikos ir inovacijų ministrės (gal tai pagrindinė priežastis, kad būdama ministė, dabar tų žodžių nebekartojo) Aušrinės Armonaitės žodžiai apie VLKK: „Šią komisiją įsteigė Lietuvos komunistų partijos centro komitetas. Visada ten dalyvavo politikai.“ O kad būtų stipriau, tada pridėjo ir kardinolo A. Rišeljė mano komentaro pradžioje cituotus žodžius, tiesa, nepakomentavusi, kad tų žodžių esmė – kalba yra valstybės gyvavimo pagrindas.

Tiek to, inovatyvūs, moderniški, liberalūs, po pasaulį besižvalgantys politikai tegul remiasi garsiosiomis pasaulio asmenybėmis, tik pridursiu, kad mes, Sąjūdžio prieaušryje, Lietuvai siekiant nepriklausomybės 1988–1990-aisiais, labiau cituodavome M. Daukšos, J. Jablonskio, K. Būgos, Z. Zinkevičiaus, M. Lukšienės, J. Marcinkevičiaus žodžius apie lietuvių kalbą, apskritai, kas valstybės gyvenime yra gimtoji kalba, kodėl ją privalome gerbti, puoselėti, prižiūrėti, ginti jos valstybinį statusą. Tam ir buvo įkurta VLKK, Valstybinė kalbos inspekcija – ne bausti, o padėti.

Buvusi Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė niekada nebuvo radikali politikė, bet ne kartą išsakė savo poziciją, kad gimtoji kalba negali būti derybų objektas, politikų įrankis. Deja, ko gero, tampa! Tik pasirinktas kitas kelias ir metodai – LRS Švietimo ir mokslo komiteto pastangomis suformuoti sau parankią naujosios kadencijos sudėtį, jos buvusio pirmininko A. Antanaičio ne tik nebetvirtinti pirmininku, bet apskritai „neprileisti“ dirbti net Komisijoje. Keista, kai taip elgiamasi su žmogumi, kuris nė karto ataskaitų metu nebuvo kritikuotas, peiktas, kuris turėjo daug idėjų ir ryžto tęsti savo darbą.

Priminsiu, kad buvęs pirmininkas daugybę kartų buvo tik skatinamas, apdovanojamas: LR Prezidento ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento garbės žymeniu „Už nuopelnus lietuvių išeivijai“, Amerikos lietuvių „Teisingumo čempiono“ apdovanojimu už išeivijos visuomenės švietimą. Jis kūrybinio konkurso „Žiniasklaida prieš korupciją“ Televizijos ir radijo kategorijos laimėtojas, 2016 m. A. Antanaičiui įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Priminsiu, kad Sąjūdžio metais jis aktyviai darbavosi Sąjūdžio leidiniuose, organizavo ekspedicijas į tremties vietas Rusijoje, telkė Sibiro, Uzbekistano, Ukrainos lietuvių bendruomenes.

Kas neįtiko valdančiajai daugumai Seime? Gal tai, kad šis XXI a. humanistas visada gynė tautos savasties elementus, tradicijas, lietuvių kalbą. O gal tai, kad už jo nugaros tie 70 000 Lietuvos piliečių parašų, liudijančių ir prašančių nesikėsinti į asmenvardžių rašybą, nusistovėjusią abėcėlę? O gal svarbiausia priežastis – europinių lėšų „įsisavinimas“? Ši tema svarstymuose beveik apeita, ją vienoje radijo laidoje-diskusijoje aktualizavo prof. Laima Kalėdienė, priminusi, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje yra „įšaldyti“ 35 milijonai (kitur kalbėta ir apie 37 milijonus) Europos Sąjungos lėšų, skirtų letuvių kalbos įdiegimui skaitmeninėje erdvėje. Tai patvirtino ir pokalbyje dalyvavęs LRS Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas A. Žukauskas. Ar iš tikrųjų niekas nevyksta? Taip, jau vienuolika šių metų mėnesių niekas nevyksta, nes ministerija, matyt, laukė permainų komisijos sudėtyje. O specialistai Lietuvių kalbos institute, universitetuose laukia nesulaukia užsakymų, kad greičiau galėtų sulietuvinti skaitmeninę erdvę. Apie tai neseniai Seime vykusioje konferencijoje kalbėjo ir pats A. Antanaitis, išvardinęs ir žingsnius, kryptis, kaip tai reika įgyvendinti.

A.Antanaičio pirmos ir paskutinės kadencijos VLKK pirmininko pareigose istorija, jo atleidimas iš dalies atsako ir į klausimą, kodėl pastaruoju metu niekas nesiveržia į Valstybės tarnybą, nes, pasikeitus politiniams vėjams, valdančiajai daugumai Seime, bet kada gali tapti politinių skersvėjų auka. Valstybės tarnyba negali būti politinių užsakymų arena, o priešingai mąstantys politikai turėtų apmąstyti Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad „valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai.“

Komentaro pabaigoje norėjau rašyti – „Lauksime tęsinio“, bet, ko gero, jis jau ateina. LR Seime įregistruotas Valstybinės kalbos įstatymo projektas (Nr. XIVP-880(2), kuris, regis, ir bus nuosekli lietuvių kalbos normų erdvės siaurinimo tąsa. Ar nėra skandalas, ar nėra naujovė, kai „Siūloma Konstitucinio kalbos įstatymo versija būtų skirta reguliuoti tik esminius lietuvių kalbos egzistencijos klausimus“, o viena iš įstatymo rengėjų žiniasklaidos atstovams komentuoja, kad „iš principo siekiama reguliuoti tik pagrindines kalbos vartojimo sritis. Visiškai nereguliuojamas neoficialios kalbos vartojimas, tautinių, religinių bendruomenių kalbos vartojimas“? Ar nėra naujovė (naikinimas?), kai Įstatyme nebeminimos VLKK, Valstybinė kalbos inspekcija, kai nebekalbama apie asmenvardžių rašybą? Juk jau ir dabar patvirtinta nauja asmenvardžių rašymo tvarka griauna lietuvių kalbos sistemą.

Visa tai, kas vyksta kalbos politikos permainų erdvėje, kaip traktuojami net konstituciniai įstatymai, man primena situaciją su Šventuoju Raštu, kai yra Šventojo Rašto aiškintojai ir interpretatoriai. Dažniausiai jie būna įtikinantys, logiški, aiškūs, prasmingi. Kai susiduriama su Valstybinės kalbos įstatymu, stengiamasi jį komentuoti, interpretuoti savaip, spraudžiant prie savo kūno, kuris prikimštas liberalių idėjų. Štai kodėl labai laukiu LR Konstituciniame Teisme priimto LR Seimo narių kreipimosi, kad KT dar kartą išaiškintų Konstitucijos 14 str. nuostatas, asmenvardžių rašybos nuostatas. Nesvarbu, kad tai jis jau atliko 1999 m., 2009 m, 2014 metais. Ar nepasikeis KT nuomonė, kai ji vėl paprašys VLKK išsakyti savo nuomonę? Komisijos nuomonė, tikėtina, gali pasikeisti. Juk VLKK ir jos pirmininkė yra pasikeitusi. O gal keičiasi ir Rišeljė aksioma apie kalbos ir valstybės valdymą?