„Lietuva neišnaudoja labdaros ir paramos teikiamų galimybių, kurios duoda naudą ir verslui, ir bendruomenėms bei valstybei.“
Stasys Tumėnas. Ar padaugės mecenatų Lietuvoje?
2023 06 01
Mecenavimo įstatymas, priimtas praėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Vyriausybės, buvo vienas iš dabartinės valdančiosios daugumos ir Kultūros ministerijos taikinių, į kurį buvo rengiamasi kėsintis, jį iš pagrindų perdirbti, „tobulinti dabartinį reglamentavimą“. Vadinamosios lyderystės ėmėsi pats Kultūros ministras Simonas Kairys: „Aktyvesnės mecenatystės, filantropijos ir privataus rėmimo praktikos kultūros sektoriuje – vienas iš mano prioritetų. Esu tikras, kad galime pasiekti labai reikšmingų pokyčių šioje srityje, kuri anksčiau iš esmės buvo palikta savieigai. Iki šiol net nebuvo renkama informacijos apie privačių lėšų indėlį į kultūros sektorių, nebuvo skelbiami didžiausią paramą skyrę rėmėjai, apskritai nebuvo matomas bendras vaizdas.“
Kas trukdė ankstesnėms valdžioms, dirbusioms iki LVŽS Vyriausybės, inicijuoti ir vykdyti mecenatystės politiką, nustatančią įstatyminį reglamentavimą, pagerbiančią ir viešinančią mecenatus, stiprinančią kultūros lauką, menininkus, meno ir kultūros bendruomenes? Dabar bepigu kalbėti apie „savieigą“, trūkumus, problemas ir komunikuoti teisės akto tobulinimą, neva atveriantį „platesnius kelius visuomenei ir verslui įsitraukti į mecenatystę“. Įsitraukti gali tada, kai supranti mecenatystės esmę, o visuomenės švietimo(si) šiuo klausimu įstatymo projekte trūksta.
Mes, prisidėję prie dabar galiojančio Lietuvos Respublikos mecenavimo įstatymo, laukėme to įstatymo „pertvarkos“, tikėjomės reikšmingų kokybinių pokyčių, tikslingos teisėkūros iniciatyvos. Juk girdėjome ir daug kalbų apie kuriamas įvairias sąmokslo teorijas, o viena jų – kad dabar galiojantį įstatymą inicijavo tuometinis Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, kad „Mecenavimo įstatymas“ buvo, neva, orientuotas į jo asmenį. Ar tikrai?
Tik trečiaisiais naujos Seimo kadencijos metais pagaliau į Seimą iš Kultūros ministerijos atkeliavo Lietuvos Respublikos mecenavimo įstatymo Nr. XIII-1198 pakeitimo įstatymo projektas (2023-04-24 Nr. XIVP-2666), kuriame pateikta nauja Mecenavimo įstatymo redakcija. Be to, 2023-05-26 Teisės aktų registre atsirado naujas įstatymo projekto variantas (Nr. XIVP-2666(2). Taigi naujinta, naujinta, o kas atnaujinta?
Ar viskas perkurta nuo pamatų? Nieko panašaus. Daug kas išliko, net ypač kritikuotas, kaip sunkiai pakeliamos finansinės naštos – vieno milijonų eurų mecenavimas, jei pretenduoji tapti Nacionaliniu mecenatu (taip ir buvo). Tiesa, atsirado Bendruomenių mecenatai, o norėdamas juo tapti, bendruomenę privalai mecenuoti 50 000 eurų suma, kuri, akivaizdu, yra per aukšta, kai žinai, kad regionuose bendruomenės sunkiai renginiui, kokiai nors idėjai įgyvendinti surenka ir 500 eurų sumą.
Susidarytų įspūdis, kad naujojo Mecenavimo įstatymo pataisos susietos ir su tuo, kad kuo mažiau galimybių mecenato vardą ir ženklą gautų R. Karbauskis? Kodėl bandoma sumenkinti žmogaus, skyrusio paramai milijonus eurų, mecenatystę? Priminsiu, kad dar 2015 metų sausio 30 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ Lietuvos kultūros ministras mecenato ženklus įteikė tradiciniame „Metų Gazelės“ verslo apdovanojimų renginyje, o pirmasis Lietuvos Kultūros mecenato ženklas už suteiktą paramą projektams, kūrusiems Naisių bendruomenės gerovę bei paramą kitoms kultūros sritims, buvo įteiktas būtent R. Karbauskiui. Beje, tada R. Karbauskis nebuvo net Seimo narys.
Antrasis mecenato ženklas tada įteiktas Sauliui Karosui už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimo skatinimą, trečiasis – VšĮ „Vilniaus Miesto Opera“ kolektyvui už suteiktą paramą jauniesiems menininkams. Beje, verta priminti, kad pagal Labdaringos pagalbos fondo „Charities Aid Foundation“ sudaromą pasaulinio dosnumo indeksą „World Giving Index“, 2014 m. Lietuva įvertinta tik 119 vieta iš 133. Taigi pasitempti reikėjo ir tebereikia: minėto indekso duomenimis Lietuva 2021 metais užėmė 83 vietą.
Lietuva neišnaudoja labdaros ir paramos teikiamų galimybių, kurios duoda naudą ir verslui, ir bendruomenėms bei valstybei. Akivaizdu, kad pasaulyje mecenatystė – ne tik pasiturinčio piliečio garbės reikalas, tai ir tinkamas valstybės požiūris, pagarba mecenatui. Kitaip sakant, vakarietiška valstybė (į)vertina piliečius, kurie savo asmeniniu pavyzdžiu liudija, kad asmens turtas, žinios ir gebėjimai prasmingai ir tikslingai gali būti panaudoti visuomenės gerovei, valstybės pažangai, gyventojų problemoms spręsti.
Pagal teikiamą įstatymą pretenduoti gauti nacionalinio mecenato, savivaldybės mecenato arba bendruomenės mecenato statusą NEGALĖS labdaros ir paramos fondai ir nevyriausybinės organizacijos, „jeigu jos skiria paramą mecenuojamajam projektui iš jų gautos paramos“. Aiškinimas, kad priešingu atveju iškreipiama mecenavimo idėja, t.y. paramos teikimas savanoriškai, neatlygintinai ir nesiekiant finansinės naudos, vertas didesnių diskusijų.
Juk tokiu atveju svarbiausiu kriterijumi tampa paramos dalykų (juridiniams asmenims – piniginių lėšų, bet kokio kito turto, įskaitant pagamintas ar įsigytas prekes, suteiktų paslaugų) šaltinis. Kitaip sakant, juridinis asmuo X, gavęs ir panaudojęs Europos Sąjungos paramą verslui, o vėliau sukurtos produkcijos, paslaugų ar pelno pagrindu skyręs paramą mecenuojamajam projektui, taps, pavyzdžiui, savivaldybės mecenatu. O juk „parama iš paramos“ bus negalima, bet pagal naująjį projektą tik labdaros ir paramos fondams, nevyriausybinėms organizacijoms. Aišku, teisinga ir nediskriminavimo principas čia niekuo dėtas? Kyla klausimas, ar tokia teisės norma nepraplečia paramos sąvokos, nustatytos Labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje?
Įstatymo projekto „Aiškinamajame rašte“ teigiama: „mecenatais turėtų būti laikomi asmenys skyrę paramą, o ne ją patys gavę ir tik tuomet skyrę. Tokie juridiniai asmenys atitiktų mecenuojamojo projekto sąvoką.“ Pastarosios sąvokos atskyrimas nuo mecenavimo sąvokos yra neargumentuotas, nes tarp paramos teikimo ir mecenuojamuoju pripažįstamu projekto yra tiesioginis ryšys – projektų įgyvendinimas ir būtinas Mecenavimo tarybos siūlymas. Idėja labdaros ir paramos fondus, nevyriausybines organizacijas laikyti mecenuojamaisiais projektais liudija siekį atskirti paramos teikimą savanoriškai, neatlygintinai ir nesiekiant finansinės naudos (mecenavimas) nuo paramos gavimo ir atitikimo mecenuojamojo projekto kriterijus (mecenuojamasis projektas). Kitaip sakant, įvedama griežta Labdaros ir paramos įstatyme esanti perskyra tarp paramos teikėjų ir paramos gavėjų.
Tiesa, įstatyme atsiranda nauja teisės norma, sudaranti sąlygas fiziniam asmeniui, turinčiam sprendimo teisę juridiniame asmenyje, suteikti mecenato vardą: „Jeigu paramą mecenuojamajam (-iesiems) projektui (-ams) skiria juridinis asmuo, mecenato vardas, juridinio asmens prašymu, suteikiamas jo savininkui, vadovui ar kitam vadovaujančiam ir pagal juridinio asmens steigimo dokumentus sprendimus turinčiam teisę priimti asmeniui (-ims), atitinkančiam (-iems) nepriekaištingos reputacijos reikalavimą.“ Taigi patikslinama, kokiam fiziniam asmeniui ir kaip konkrečiai galės būti skiriamas mecenato vardas ir ženklas, kai mecenatu bus juridinis asmuo. Tačiau toks fizinis asmuo privalės atitikti kitus įstatymo reikalavimus, o vienas iš jų yra nepriekaištingos reputacijos reikalavimas.
Pastarasis po Teisės departamento pastabų ir Kultūros komiteto, pagrindinio komiteto, diskusijų buvo kiek patobulintas, patikslinta informacijos gavimo tvarka, nustatant, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija turi teisę kreiptis ir gauti informaciją iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro dėl asmens nepriekaištingos reputacijos. Sakykime, kad pažyma dėl asmens teistumo / neteistumo bus pateikta, o tuo ir baigsis nepriekaištingos reputacijos reikalavimo galiojimas.
O ką darytume tokiu atveju, jeigu, pavyzdžiui, nacionaliniu mecenatu taptų asmuo, kuris neprisipažino Lietuvos valstybei slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis? Manyčiau, šis klausimas turėtų būti įtrauktas į poįstatyminį teisės aktą, kuriame būtų ir pretenduojančio asmens „Nepriekaištingos reputacijos reikalavimų atitikties deklaracija“, su kuria privalomai susipažintų Mecenavimo taryba.
„Įstatymo pokyčiais siekiame pagerbti didesnį kiekį rėmėjų, kurie pagal dabartines nuostatas nepatenka į mecenatų kategorijas, tačiau ženkliai prisideda prie visuomenės raidos, valstybės gerovės, pilietiškumo stiprinimo,“ – sakė Kultūros ministras Simonas Kairys.
O ar gali / galės į mecenatų kategorijas patekti fizinis / juridinis asmuo, skiriantis paramai šimtus tūkstančių eurų, finansuojantis, išlaikantis Ukrainos teatro grupę, keliolikos aktorių teatrą, parduodantis savivaldybei už simbolinį vieną eurą bibliotekos pastatą, t.y. ilgą laiką ir nuosekliai įtvirtinantis mecenavimo tradicijas ir diegiantis visuomenėje filantropines vertybes?
Pagal įstatymo raidę jis gali / galės, tačiau lemiamas balsas priklauso / priklausys nuo Mecenavimo tarybos siūlymo: „Projektą pripažįsta mecenuojamuoju, nacionalinio mecenato vardą suteikia ir sprendimus dėl nacionalinio mecenato vardo netekimo kultūros ministro teikimu priima Vyriausybė, įvertinusi Mecenavimo tarybos siūlymą [išskirta – S. T.].“ Pati Mecenavimo taryba sudaroma Vyriausybės, kuri tvirtina ir jos nuostatus; Mecenavimo tarybos personalinę sudėtį tvirtina kultūros ministras, kuris, kaip žinia, yra Vyriausybės narys. Politinių interesų laukas labai platus, siekiamo saugiklio vaidmenį tarsi atlieka Nešališkumo deklaracija, kurią pasirašo Mecenavimo tarybos nariai. Vis dėlto svarbiausia, kad Mecenavimo taryba šiandien NĖRA įpareigota motyvuotai pagrįsti savo sprendimo rekomenduoti ar nerekomenduoti Vyriausybei suteikti mecenato vardą ar pripažinti / nepripažinti projektą mecenuojamuoju projektu.
Kai Mecenavimo taryba po balsavimo nusprendžia nerekomenduoti (susilaikyti), kai surašomas Mecenavimo tarybos posėdžio protokolas, procesas ir baigiasi... O ar užteks šios kolegialios visuomeniniais pagrindais veikiančios institucijos sprendimo, įforminto posėdžio protokolu, kai bus nuspręsta, pavyzdžiui, panaikinti nacionalinio mecenato vardą? Mano galva, atnaujinsimuose Mecenavimo tarybos nuostatuose turi būti motyvuotos nuomonės reikalavimas. Posėdžių protokolai turi būti viešai prieinami visuomenei, o mecenatai ir mecenuojamieji projektai privalomai viešinamai visuomenės informavimo priemonėse.
Dabar Kultūros ministerijos interneto svetainėje pateiktos Mecenavimo tarybos 2018–2022 m. ataskaitos tėra formalūs biurokratiniai pranešimai. Kultūros ministerija galėtų pasimokyti iš Vilniaus miesto savivaldybės, kuri viešina Vilniaus mecenatus (https://vilnius.lt/lt/mecenatai/), pateikia detalią informaciją ir netgi primena, kad „mecenato vardas sostinėje suteikiamas savivaldybės Tarybos sprendimu, atsižvelgus į Vyriausybės įsteigtos Mecenavimo tarybos siūlymus.“
Praktika ir esamas teisinis reguliavimas rodytų, kad šiandien mecenatu gali pretenduoti tapti tik fizinis / juridinis asmuo, kuris skiria paramai Mecenavimo įstatyme numatytą piniginių lėšų sumą X paramos gavėjui; kuris nuperka, tarkim, keletą Kasiulio, Mončio, Šimonio darbų ir juos padovanoja X muziejui. O jeigu po metų skirsi paramai ne mažesnę kaip 1 000 000 eurų sumą mecenuojamajam (-iesiems) projektui (-ams) įgyvendinti, antrą kartą tapsi mecenatu, tik jau nacionaliniu. Manyčiau, kad mecenato vardo asmeniui suteikimas daugiau negu vieną kartą yra perteklinis. Mecenato vardas, ženklas ir įrašymas į Mecenatų knygą turėtų būti vienkartinis valstybės pagarbos ir įvertinimo aktas.
Minėtina, kad istoriškai mecenatystės terminas įsigalėjo kalbant apie meno (literatūros, dailės, muzikos, teatro) rėmimą, globą. Jeigu geradarys remia sportą, edukacinius renginius ir pan., kažkodėl jis vadinamas tik rėmėju. Kas nubrėžė tą ribą tarp mecenato ir rėmėjo? Vienas iš atsakymų būtų motyvacija – rėmėjas (fizinis ar juridinis asmuo) siekia naudos savo prekiniam ženklui, o mecenatui svarbiausia palaikyti idėją, veiklą, misiją, nesiekiant naudos ar grąžos.
Akivaizdu, kad siūlomame įstatymo projekte mecenatystė suprantama daug plačiau, nes į jos sampratą įeina: sveikatos priežiūra; kultūra ir menas; kultūros paveldas; mokslas; visuomenės gerovė; sportas; švietimas; pilietinės visuomenės stiprinimas. Kažkodėl įstatymo projekto rengėjai iš principo tik perrašė galiojančio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nors trejų metų, regis, užtektų sujungti švietimo ir mokslo sritis, padiskutuoti dėl visuomenės / valstybės gerovės srities (dabar išeina, kad naujoji pilietinės visuomenės stiprinimo sritis nėra sudėtinė visuomenės gerovės dalis), galbūt įvesti atminimo kultūrą, technologijas ir inovacijas. Tarp visuomenės sričių, kuriose gali būti įgyvendinami mecenuojamieji projektai, ir mecenuojamųjų projektų kriterijų turėtų būti tiesioginis ryšys, kurio dabar trūksta.
Pasaulio tradicijos rodo, kad mecenatai remia kultūrą, meną, o valstybė tai įvertina, pastebi ir remia mecenatus – numato jiems finansinių lengvatų (pvz., žemės mokesčių, nekilnojamojo turto). Vieni pirmųjų tą principą pritaikė XIX a. viduryje amerikiečiai, o jį įgyvendino tuometinis JAV prezidentas Abraomas Linkolnas. Mes vis bandome išrasti naują dviratį, pernelyg karštai reaguojame į aktualijas, painiojame politikos ir kultūros laukus, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar Lietuvoje padaugės naujų mecenatų.
Pasauliui žinomi ir minimi garsieji mecenatai Elon Musk, Romos imperatoriaus Augusto patarėjas ir politikas Gajus Cilnijus Mecenatas (Gaius Cilnius Maecenas), ar mums artimesni XVI a. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, mecenavęs garsiosios Nesvyžiaus pilies statybas; LDK etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, XVIII a. Slonime išlaikęs operos teatrą ir didelį orkestrą. Laikas nutrina paraleles, buvusius ar ne ryšius tarp verslo, prekybos, politikos, religijos, žmonės pri(si)mena tik jų nuveiktus darbus, mecenuotus objektus ar kūrėjus. O vadovaujantis teikiamu įstatymu ir jo nuostatomis, gainiojimo nuo įstatymo teksto į „Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą“ (paramos teikėjų statusas) ir „Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymą“ (nevyriausybinės organizacijos sąvoka) – neįsitikinęs, ar Lietuvoje mecenatais minėti asmenys galėtų tapti. Gal aš klystu?
Prieš keletą metų kultūrologas, rašytojas Vytautas Kirkutis publikavo straipsnį „Kad susitiktų Mecenatas ir Vergilijus“, kuriame priminė senovės Romos poeto Marcialo žodžius: „Būtų pas mus Mecenatų – ir Vergilijai iš karto atsirastų...“