Stasys Buškevičius. „Valstietis“, kurio dėka turime Klaipėdą: kaip tinkamai įamžinti Ernesto Galvanausko atminimą?

2024 08 21

Istorinės atminties įamžinimas mūsų šalyje vis dar kelia aistras ir prieštaravimus tarp įvairių visuomenės grupių. Apskritai, požiūryje į istoriją labai ryškiai atsiskleidžia lietuviški kompleksai, kurie trukdo didžiuotis praeitimi ir tinkamai įvertinti Lietuvai nusipelniusias asmenybes.

Viena tokių asmenybių, kuri yra nepelnytai pamiršta – iškilus Pirmosios Respublikos politinis ir visuomeninis veikėjas, Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjas, du kartus nelengvu Lietuvai laikotarpiu (1919-1920 ir 1922-1924 m.) ėjęs Lietuvos Ministro Pirmininko pareigas - Ernestas Galvanauskas. Šiam išskirtiniam politikui paminklas turėtų stovėti garbingiausioje vietoje mūsų valstybės sostinėje. Tiesa, kuklūs atminimo ženklai kai kur Lietuvoje yra įrengti (pavyzdžiui, Klaipėdoje stovi nedidelis biustas), tačiau toks įamžinimas neatspindi asmenybės svarbos ir tinkamai neįvertina jo palikimo.

Ernestas Galvanauskas yra Lietuvos Kolumbas. Tai jis "atrado" Lietuvai ne tik patį Klaipėdos miestą, bet ir poilsiautojų pamėgtą nuostabiąją Kuršių Neriją ir dar gerą gabalą Mažosios Lietuvos.

O juk galėjo viskas būti kitaip. Tai, kas šiandien atrodo savaime suprantama, kadaise buvo tik idėja subrendusi itin išmintingų, protingų, beprotiškai drąsių ir ryžtingų žmonių galvose.

Jūs tik įsivaizduokite: dabartinis Klaipėdos kraštas NIEKADA nepriklausė Lietuvos valstybei. Apgyvendintas skalvių, kuršių, prūsų, nukariautas kryžiuočių, tapęs vokiečių diduomenės valdomos Prūsijos kunigaikštystės dalimi, vėliau priklausė Vokietijos imperijai. Vienintelis plyšelis pro kurį lietuvis galėjo viena akimi pažvelgt į jūrą buvo siauras ruoželis tarp Palangos ir Šventosios. Vartų į tolimąjį pasaulį, į kurį taip veržėsi ispanai, portugalai, olandai, anglai ir prancūzai, mes taip ir neatvėrėme.

Ir taip buvo iki mūsų šaliai be galo svarbių 1923-iųjų. Susiklostė palankios tarptautinės aplinkybės: pralaimėjusį Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija praranda dalį savo teritorijų, tarp jų ir Klaipėdos kraštą. Nugalėtojai perduoda jį administruoti Prancūzijai, kuri aktyviai svarsto ką toliau su juo daryti. Lietuviai pradeda reikšti pretenzijas į šį žemės lopinėlį, nes jaunai šaliai reikia gyvybiškai jūrų uosto. Nesnaudžia ir lenkai, tiesia savo rankas Mėmelio linkui ir jie. Prancūzijos preferencijos - lenkų pusėje, atrodo, kad taip ir neturėsime išėjimo į plačiąsias jūras. Tačiau...

Tie laikai priklausė ne bestuburiams, bet iškilioms asmenybėms. Tai buvo drąsiųjų metas. Ir būtent toks ir buvo Lietuvos Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Žmogus, kuris ėmėsi iniciatyvos ir rizikavo viskuo, kad gautume savo didžiausią geopolitinę pergalę per visą naujųjų laikų istoriją.

Tai, kaip vyko Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, šiais laikais mums sunkiai suvokiama ir panašėja į nuotykių romano siužetą.

Puikai paruošta „sukilimo“ operacija, civiliais rūbais perrengti kariai ir šauliai paslapčia keliauja į Klaipėdos apylinkes, apginkluoti iš Vokietijos gautais ginklais (kad atrodytų, jog sukilime dalyvauja vietiniai gyventojai), su vokiečiais sutarta, kad jų pareigūnai nesipriešins, su rusais sutarta, kad jie atitrauks lenkų dėmesį imituodami karinius manevrus pasienyje, staigiu puolimu užgrobiami pagrindiniai objektai, o tada – fantastiškas Lietuvos diplomatų pasirodymas. Juk reikėjo prancūzams ir likusiam pasauliui įrodyti, kad tai, ką padarėm – o juk realiai užpuolėm Prancūzijos karius, jų valdomoj teritorijoje – padarėm teisingai ir visai nereikia dėl to su mumis kariauti, o reikia pripažinti, kad Klaipėda – mūsų.

Fantastika? Ne, tai to meto lietuvių politinės, karinės ir diplomatinės minties triumfas. Ir svarbiausias šio įvykio režisierius – iškilus politikas Ernestas Galvanauskas. Jis yra tas, kurio dėka turime Klaipėdą. Todėl tinkamas šio didžio lietuvio atminimo įamžinimas – visos Lietuvos garbės reikalas.