Stanislovas Buškevičius. Mūšis už lietuvių kalbą

2024 09 16

Mokslininkai iš Makso Planko Instituto Leipcige priėjo išvados, kad kalba, kuria kalba žmogus, veikia jo smegenis. Tai vieni pirmųjų tyrimų, kurie parodė skirtumus tarp žmonių smegenų, kurių gimtosios kalbos yra skirtingos. Mokslininkai tyrė žmones, kurie kalba vokiečių ir arabų kalbomis ir pamatė, kad kai kuriose smegenų dalyse yra skirtumai. Dar nebuvo jokių tyrimų, tačiau visais laikais okupantai ir kosmopolitai stengėsi sunaikinti gimtąją kalbą. Mums, lietuviams, jau nuo carinės Rusijos okupacijos laikų buvo diegiama prievartinė rusifikacija. Tačiau šiandien, Nepriklausomoje Lietuvoje didžiausias pavojus slypi mūsų pačių viduje – siekiama, kad lietuvių kalba iš valstybinės taptų tik visuomenine, o vėliau palaipsniui išnyktų.

Būtina įsisąmoninti, kad lietuvių kalba ne tik yra vertybė, bet tai yra valstybės kaip mūsų tautos egzistavimo pagrindas. Pakeisk kalbą – pakeisi kultūrą ir žmogaus mąstymo būdą. Susilpninus lietuvių kalbą, bus po truputį išplaunama lietuvio dvasinė ir kultūrinė tapatybė. Nelikus lietuvio, neliks ir Lietuvos arba, kitaip sakant lietuvis taps nebe lietuviu.

Noriu priminti, kad tautybė turi platų apibrėžimą, kuris apima kalbą, kultūrą, bendrą kilmę. Praradus kalbą neišvengiamai keisis mentalitetas, kultūrinė ir dvasinė tapatybė. Praradęs jas, žmogus taps mankurtas. Tikėtina, kad būtent to šiandien ir siekia tie, kurie nenori matyti nepriklausomos, laisvos Lietuvos. Jie suvokia, kad kaip savo laiku neliko prūsų, nors regiono pavadinimas dar ilgai buvo naudojamas, taip pat dabar, atėmus iš žmonių kalbą, iš Lietuvos liks tik regiono pavadinimas. Nors, matant bendras pasaulines tendencijas, gal ir to nebeliks.

Manau, kad būtent to ir siekiama. Prieš tautų skirtumus nusiteikę politikai žūtbūt nori padaryti visus vienodais ir kalbančiais tik viena kalba. Jie kaip komunistai, nori matyti tik vieną darinį, kuriame nebeliktų išskirtinumo, o būtų viena beveidė, bekalbė, betautė žmonių masė. Todėl jie nusitaikė ir į lietuvių kalbą.

Kalbos statusas, remiantis Konstitucija, yra valstybinis. Nepaisant to, valdančioji koalicija – TS-LKD bei Laisvės ir Liberalų partijos – savo veiksmais projektuoja žingsnius, kurie sumenkintų lietuvių kalbos statusą. Kodėl kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas? Nes ji turi būti apsaugota. Savo kalbą saugo tokios valstybės kaip Prancūzija, tad ką jau kalbėti apie gerokai mažesnę Lietuvą? Bet būtent pas mus norima panaikinti kalbos turimą valstybinį statusą ir suteikti visuomeninį. Tuomet ji nebebūtų privaloma ir kalbos išlikimą lemtų tik ja kalbančių žmonių sąmoningumas. Visgi, prisiminus, kad Lietuvos gyventojų mažėja, neabejoju, kad tai tik paskatintų kalbos nykimą.

Tiek carinės, tiek sovietinės okupacijų metu buvo vykdoma arši rusifikacija, tačiau tuomet mes sėkmingai priešinomės, nes turėjome puikiai išvystytą imunitetą ir suvokimą, kad esame aukščiau už mus norinčius sunaikinti okupantus.

Dabar į anglų kalbą žiūrima kaip į vakarietiško pasaulio įvaizdį. Esą jei kalbėsi angliškai, jau būsi vakarietiškas. Tačiau taip nėra. Mes galime perimti Vakarų demokratiją, politiką, technologijas, tačiau negalime to „keisti" į savo tradicijas ir kultūrą. Reikia suvokti, kad požiūris, jog pakeitus savo gimtąją kalbą anglų, atspindi ne asmens išprusimą, o jo provincialumą. Taip besielgiantis asmuo taps ne vakariečiu, o provincialu mankurtu. Todėl kalbą būtina saugoti, o mūsų (?) politikai daro priešingai. Dar savo laiku toks sovietinis veikėjas Michailas Suslovas, komentuodamas lietuvių trėmimus, džiaugėsi, kad liks Lietuva, tačiau nebus lietuvių. Dabar ta jo mintis realizuojama, bet kiek kitais būdais – per įstatymus ir kalbos niekinimą.

Gindami savo dažnai keistokus sprendimus, politikai labai mėgsta baksnoti pirštu į Briuselį, esą iš kurio ateina nurodymai. Tai – melas, nes jie gali būti skirti ekonomikai, politikai, bet tikrai ne kalbai. Lietuvių kalbą siekia sunaikinti vietiniai kolaborantai, visokios armonaitės, kurioms visai nesvarbu, kas ir kaip Lietuvoje kalbės. Mane pasiekė informacija, kad tyčia stabdomos kalbos puoselėjimui skirtos lėšos. Filologai, už kalbos išsaugojimą atsakingos institucijos tai žino, tačiau bijo ir tyli.

Todėl ir kavinėse jau nebenorima aptarnauti lietuviškai, todėl lietuviškai nekalba pavežėjai ir kurjeriai, todėl užsipuolami tie, kurie teigia, kad norintiems Lietuvoje likti ukrainiečiams reikėtų išmokti lietuviškai. Beje, manau, kad tas įmones, kurių darbuotojai dirba su žmonėmis, tačiau nekalba lietuviškai, reikėtų viešinti ir bausti. Tai irgi prisidėtų prie kalbos išsaugojimo.

Kalbant apie ukrainiečius, dažnai su jais bendrauju, kuo galiu, tuo padedu, ir puikiai žinau, kad į mūsų šalį atvykę tikri Ukrainos patriotai nori išmokti lietuviškai. Jie supranta, kad taip greičiau integruosis, galės rasti geresnius darbus ir tokiu būdu padės savo kariaujančiai šaliai.

Ir jiems nėra sunku padėti. Tiesiog būtina numatyti protingus terminus ir organizuoti nemokamus lietuvių kalbos kursus. O tie, kurie sako, kad ukrainiečiams lietuvių kalba nėra būtina, tikslingai jiems kenkia, nes stabdo jų integraciją ir didina socialinę atskirtį. Tad mūšis už lietuvių kalbą ir mūsų išlikimą tampa nuolatiniu.