Robertas Šarknickas. Žeminantis Lietuvą naujos kultūros viceministrės elgesys

2021 01 15

Ketvirtadienį visuomenėje plačiai nuskambėjo įvykis, kuomet anuomet Lietuvos kultūros tarybos pirmininkės pareigas ėjusi, o dabar Kultūros viceministrės pareigas einanti Daina Urbanavičienė laisva ranka, sprendimą patvirtindama savo parašu, skyrė per 30,5 tūkst. eurų Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų, kaip kompensaciją, neįvykusiems Filip Kirkorov ir Michail Šufutinskij koncertams. Koncertams atlikėjų, kurie viešai palaiko Lukašenkos rėžimą, pripažįsta Krymo aneksiją ir jame koncertuoja, šlovina Tarybų Sąjungą. Ir ne atšauktiems koncertams, o nukeltiems. Tai yra koncertams, kurie vis tiek įvyks ateityje jau balandžio-birželio mėnesiais. Ir vilkas sotus, ir avis sveika. Gaila, kad lietuvių sąskaita.

Paviešinus šį absurdišką Lietuvos kultūros tarybos sprendimą, dabartinė valdančioji dauguma bei dabartinis Kultūros ministras Simonas Kairys kratosi atsakomybės ir laikosi jau banalia tapusios pozicijos, tvirtindami: „Tai nuėjusios valdžios kaltė ir nuopelnai.“ Teigia, kad neva tai tokias finansavimo gaires nustatė buvęs Kultūros ministras, todėl dabar, skirstant lėšas, negalima užsakyti renginių ekspertinio vertinimo, dėl ko ir susiklosto tokia situacija. Ne, gerbiamieji. Lėšas skirsto Lietuvos Kultūros taryba, kuri, vertinant paraiškas bei skiriant finansavimą, nesitaria su politikais. Taip, teisės aktas, priimtas Kultūros ministro, yra bendro pobūdžio taisyklių rinkinys ir juo negalima apibrėžti visų galimai ateityje atsirasiančių konkrečių probleminių situacijų. Bet tie organai, kurie taiko tuos teisės aktus, skirsto subsidijas, privalo vadovautis ir teisingumo kriterijais, o to nepadarius - privalo prisiimti atsakomybę. Tuo tarpu, kai tiek Lietuva, tiek visos Europos šalys dėl Ukrainos Krymo aneksijos yra įvedusios sankcijas Rusijos Federacijai, o prie aneksijos prisidėję ar ją palaikantys asmenys yra paskelbti persona non grata, Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė atskiru sprendimu, lyg kompensaciją, skiria šiems asmenims subsidijas už tai, kad jų koncertai buvo nukelti.

Šioje vietoje nekaltinu Kultūros ministro Simono Kairio, tačiau negalima taip aklai ginti savo komandos narių atsakomybę. Po tokio skandalingo parašo turi būti ministro griežtas sprendimas dėl viceministrės ne pilietiškumo, ypač kada minime ir Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmetį – Sausio 13-tąją. Yra bjauri biurokratų praktika, kai vyksta nueinančios vyriausybės perdavimo procedūra tuo metu nepilietiški vadovai padeda parašus, kad niekas nespėtų sužiūrėti o paskui kaip Dievas duos. Tai gėdinga ir žeminanti visą kultūros bendruomenę bei Lietuvos žmones naujos viceministrės elgesys.

Visi suprantame, kad finansavimo gaires nustato teisės aktai, kurie, kaip ir minėjau, yra bendrojo pobūdžio taisyklės. Tačiau skirstydama lėšas, Lietuvos kultūros taryba privalo pati vadovautis teisingumo kriterijais ir atsižvelgti į renginių pobūdį, įskaitant ir pačius atlikėjus. Nesuprantu, kaip galima skirti subsidiją agresiją prieš valstybių suverenitetą palaikantiems asmenims. Taip pat be galo daug klausimų kelia ir tai, kad šiems renginiams subsidijos iš Kultūros rėmimo fondo buvo skirtos priimant atskirą sprendimą, kai daugybė Lietuvos atlikėjų, renginių organizatorių iki pat šio momento vis dar laukia šių subsidijų. Ir palauks, nes tie pinigai jau trečiųjų šalių rankose, kurios valosi kojas į Lietuvos suverenitetą ir birželio 14 d. – Gedulo ir Vilties dieną – lietuviams trauks rusiška propaganda persmelktas dainas. Lietuvoje. Vilniuje ir Klaipėdoje.

Kaip ir minėjau, nenoriu kaltinti nieko, visi darome klaidų, tačiau šiuo pranešimu viešai kreipiuosi į Kultūros viceministrę Daina Urbanavičienę, prašydamas be jau banaliais tapusių kaltinimų buvusiai valdžiai paaiškinti, kodėl parašas po sprendimu subsidijuoti agresiją prieš valstybių suverenitetą palaikančių asmenų koncertus buvo dedamas tuo metu, kai subsidijos laukė eilė Lietuvos renginių organizatorių ir atlikėjų. Taip pat, kodėl šis subsidijos skyrimas buvo patvirtintas atskiru sprendimu. Į pastarąjį klausimą norėtųsi aiškesnio ir konkretesnio atsakymo nei jau girdėtas – „iškilo abejonių dėl renginių“, nes tai gali būti glaudžiai susiję su kultūros viceministrės, kaip valstybės politikės, skaidrumu ir šališkumu. Teisės aktas svarbu, bet svarbiau viceministrės pilietiškumas, kurio deja nebuvo parodyta šiuo ypač sudėtingu Lietuvos menininkams, kultūros žmonėms bei kovotojams už laisvę.