Rimantė Šalaševičiūtė. Neįgaliųjų įdarbinimas: teisinė painiava, nepasirengusi darbo rinka ir diskriminacija

2022 03 15

2021 m. lapkričio 30 d. Seime įvyko apskritojo stalo diskusija „Metai po socialinių įmonių reformos – ar einame teisingu keliu?“. Diskusijos metu ieškojome sprendimų, kad nebūtų mažinamas subsidijavimo intensyvumas negalią turintiems asmenims, o visos šio sektoriaus bendrovės turėtų lygias galimybes pasinaudoti paramos priemonėmis, kurios neturėtų būti siaurinamos.

Diskusijos dalyviai pareiškė nuomonę, kad rengiant Užimtumo įstatymo ir Socialinių įmonių įstatymo projektus, tikslinga būtų prioritetiškai išspręsti keletą svarbių klausimų.

Įstatymo poveikio vertinimo iki šiol nėra

Pirmiausia, socialinių įmonių reformą galima daryti tik po to, kai bus atliktas Socialinių įmonių įstatymo teisinio reguliavimo poveikio ex post vertinimas už 2020 m. liepos 1 d. – 2022 m. birželio 30 d. laikotarpį, ir tokiu būdu bus išsamiai pasirengta valstybės pagalbos neįgaliųjų užimtumui pokyčiams bei nustatytas pakankamas terminas asmenims, šiuo metu turintiems socialinių įmonių statusą, prisitaikyti prie naujo valstybės pagalbos neįgaliųjų užimtumui reguliavimo. Atitinkamai neparengus darbo rinkos, nenaikinti šiuo metu egzistuojančių galimybių darbą turintiems neįgaliesiems save realizuoti ir užsidirbti pragyvenimui.

Be to, vykdant pokyčius neįgaliesiems, kuriems nustatytas nuo 30 iki 40 proc. darbingumo lygis, svarbu palikti nesumažintą neterminuotą kasmetinę subsidiją darbo užmokesčiui, t. y. tokią, kokia yra numatyta šiuo metu galiojančioje LR Socialinių įmonių įstatymo redakcijoje.

2021 m. gruodžio 16 d. raštu kreipiausi į LR socialinės apsaugos ir darbo ministrę M.Navickienę, prašydama pareikšti ministerijos nuomonę šiais klausimais. Tačiau atsakymo iki šiol nėra, nors pagal galiojančius teisės aktus ministerija privalėjo pateikti atsakymą per 20 darbo dienų. Atsižvelgdama į tai, kad susitikimuose su socialiniais partneriais buvo pristatytos vizijos bei galimai reformai keliami tikslai, tačiau pokyčių terminai bei laikotarpiai – kas ir kada yra planuojama keisti, nebuvo įvardinti, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija teikia savo nuomonę ir siūlymus, kaip turėtų būti pertvarkoma asmenų su negalia įdarbinimo sistema Lietuvoje.

Neįgaliųjų įdarbinama vis mažiau

Nuo 2015 metų visais Socialinių įmonių įstatymo pakeitimais yra mažinamas neįgaliųjų įdarbinimo rėmimo intensyvumas, kuris niekaip neskatina neįgaliųjų įdarbinimo atviroje rinkoje, o tik mažina tokių asmenų įsidarbinimo socialinėse įmonėse galimybes.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikiami duomenys rodo, kad mažinant paramos intensyvumą ir pačią paramą negalią turinčių asmenų įdarbinimui jų skaičius mažėja.

Pagal ministerijos pateiktus skaičius, 45-55 proc. darbingumo lygį turinčių asmenų, dirbančių socialinėse įmonėse nuo 2020 m. sausio (t. y. buvusios reformos pradžios) iki 2021 m. spalio sumažėjo net 49 proc. (arba 1 306 asmenimis), tačiau įsidarbinusių atviroje darbo rinkoje padaugėjo tik 1 proc. (arba 277 asmenimis).

30-40 proc. darbingumo lygį turinčių asmenų, dirbančių socialinėse įmonėse tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo 27 proc. (arba 1 024 asmenimis), tačiau įsidarbinusių atviroje darbo rinkoje padaugėjo tik 0,4 proc. (arba 53 asmenimis). Iki 25 proc. darbingumo lygį turinčių asmenų įsidarbinamumas iš esmės nekito, nes jiems nebuvo sutrumpintas subsidijų mokėjimo terminas bei jų intensyvumas.

Atvira darbo rinka nepasirengusi

Kauno technologijos universiteto atliktame kokybiniame tyrime „Neįgaliųjų asmenų įdarbinimą Lietuvos darbo rinkoje skatinantys ir ribojantys veiksniai“ teigiama, kad atvira darbo rinka yra nepasirengusi priimti negalią turinčių darbuotojų. Tyrime pabrėžta, kad šiuo metu veikianti sistema neužtikrina asmenų, praradusių darbus socialinėse įmonėse, grįžimo į darbo rinką. Šio klausimo sprendimas turėtų būti yra viena iš pagrindinių reformą skatinančių priežasčių.

Reformos pagrindiniu tikslu privalo būti efektyvesnis negalią turinčių asmenų įtraukimo į darbo rinką skatinimas. Tam reikia atsisakyti negalią turinčius asmenis įdarbinančių įmonių skirstymo pagal statusus; panaikinti bet kokią diskriminaciją skirstant paramą neįgaliųjų įdarbinimui; užtikrinti nepertraukiamą įvairiapusę paramą darbdaviams, įdarbinantiems negalią turinčius asmenis; supaprastinti teisinį reguliavimą ir mažinti biurokratinę naštą tiek įsidarbinantiems neįgaliesiems, tiek juos įdarbinančioms įmonėms.

Taip pat aktualu užtikrinti teisinio reguliavimo sąsajumą ir suderinamumą su susijusiais teisės aktais, įskaitant, bet neapsiribojant, LR Socialinių įmonių įstatymo panaikinimą.

Du įstatymai: esmė ta pati, reglamentavimas skirtingas

Šiuo metu negalią turinčių asmenų įdarbinimas yra reglamentuojamas dviem skirtingais įstatymais – Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymu ir Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymu.

Šiuose įstatymuose numatytos skatinimo priemonės, skirtos negalią turinčių asmenų darbo vietų kūrimui ir išlaikymui skatinti, yra savo esme tapačios ir taikymu taip pat panašios. Tačiau šie įstatymai nustato skirtingą reglamentavimą skirtingiems darbdaviams pagal tai, ar jie turi socialinės įmonės statusą, ar ne. Norinti gauti valstybės pagalbą, įtvirtintą Socialinių įmonių įstatyme, socialinė įmonė turi atitikti eilę papildomų reikalavimų, įtvirtintų Socialinių įmonių įstatyme. Valstybės pagalbos įmonėms teikimas pagal Socialinių įmonių įstatymą, be kita ko, tiesiogiai siejamas su negalią turinčių asmenų, dirbančių pagalbą norinčioje gauti socialinėje įmonėje, kiekiu bendrame darbuotojų kiekyje. Tai lemia tam tikrą negalią turinčių darbuotojų atskirtį nuo pilnai darbingų asmenų, kuri būtų mažiau jaučiama, jei teisės aktai neverstų negalią turinčių darbuotojų koncentruoti atskirose įmonėse.

Tuo tarpu Užimtumo įstatymas nereikalauja iš darbdavių, įdarbinančių negalią turinčius asmenis ir siekiančius pasinaudoti valstybės pagalba, turėti atskirą statusą, kuris suteiktų teisę į tokią pagalbą. Tai sukuria akivaizdžius biurokratinės naštos skirtumus darbdaviams, veikiantiems pagal Socialinių įmonių įstatymą ir pagal Užimtumo įstatymą, kurie yra iš esmės niekuo nepagrįsti.

Pagal Užimtumo įstatymo 25 straipsnį ir 41 straipsnio 2 dalį, asmenims, kurie įdarbina negalią turinčius asmenis, mokama subsidija jų darbo užmokesčiui, neviršijančiam 1,5 minimalios mėnesinės algos, ir nuo jo apskaičiuotoms socialinio draudimo įmokoms, kurios dydis sudaro: 75 procentus apskaičiuotų lėšų, kai įdarbinamas asmuo, turintis iki 25 procentų darbingumą; 60 procentų, apskaičiuotų lėšų, kai įdarbinamas asmuo, turintis nuo 30 iki 40 procentų darbingumą; 50 procentų apskaičiuotų lėšų, kai įdarbinamas asmuo, turintis nuo 45 iki 55 procentų darbingumą.

Lygiai tokie patys valstybės pagalbos dydžiai yra įtvirtinti Socialinių įmonių įstatymo 15 straipsnyje. Tačiau, kaip jau minėta, norėdamos gauti šią valstybės pagalbą, socialinės įmonės turi atitikti žymiai daugiau administracinių reikalavimų, nei įmonės, siekiančios gauti pagalbą pagal Užimtumo įstatymą.

Taip pat įmonės, įdarbinančios negalią turinčius asmenis pagal Užimtumo įstatymą, neturi prievolės panaudoti 75 procentų savo pelno tikslams, susijusiems su įdarbinamų neįgaliųjų grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu, o socialinėms įmonėms tokia prievolė nustatyta.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikti skaičiai rodo, kad įdarbinti remiamą asmenį socialinėje įmonėje (pagal Socialinių įmonių įstatymą) šiuo metu valstybei kainuoja 1 879 EUR per metus. Tuo tarpu įdarbinti remiamą asmenį pagal Užimtumo įstatymą šiuo metu kainuoja 2 435 EUR per metus.

Tai viena iš priežasčių, kodėl dažnai asmenys, norintys pasinaudoti Užimtumo įstatyme nustatytomis valstybės pagalbos priemonėmis, net ir atitinkantys visus šiame įstatyme nustatytus kriterijus, kartais to negali padaryti dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių, o todėl, kad baigėsi konkretiems metams šioms priemonėms numatytas finansavimas. Šiuo metu bendrovėms kreipiantis į Užimtumo tarnybą dėl paramos priemonių jau kovo-balandžio mėnesiais paprastai gaunami atsakymai, kad lėšų šių priemonių finansavimui einamaisiais kalendoriniais metais jau nebėra.

Be to, neįgalūs asmenys, turintys aukštą kvalifikaciją, nenori įsidarbinti, nes yra nustatytos subsidijų darbo užmokesčiui lubos, t. y. darbo užmokesčio dydis, tik iki kurio mokamos subsidijos (1,5 MMA). Taip yra skatinamas tik žemą kvalifikaciją turinčių žmonių įdarbinimas, nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija deklaruoja, kad tai negali būti neįgaliųjų įdarbinimo rėmimo tikslas.

Ką siūlo LVŽS

Išnagrinėjusi situaciją ir įvertinusi pateiktus duomenis, Seimo LVŽS frakcija siūlo atsisakyti dviejų skirtingų tą pačią sritį – negalią turinčių asmenų įdarbinimo skatinimą – reglamentuojančių teisės institutų. Tai padaryti panaikinant Socialinių įmonių įstatymą ir parengiant ir priimant Užimtumo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo būtų užtikrinamas nepertraukiamas negalią turinčių asmenų, kurių įdarbinimas šiuo metu remiamas pagal Socialinių įmonių įstatymą, tolesnis įdarbinimo rėmimas.

Taip būtų panaikinama diskriminacija, kuri šiuo metu kuriama nustatant daugybę papildomų (ir retai pagrįstų) biurokratinių kliūčių darbdaviams, siekiantiems gauti paramą neįgaliųjų įdarbinimui pagal Socialinių įmonių įstatymą palyginti su tais, kurie siekia gauti paramą pagal Užimtumo įstatymą. Taip pat būtų mažinama administracinė našta tiek negalią turintiems asmenims, tiek tokius asmenis įdarbinanti siekiančioms ir įdarbinančioms įmonėms.

Naujame Užimtumo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte siūlome įtvirtinti, kad būtų išlaikytas šiuo metu nustatytas rėmimo per subsidijas darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms intensyvumas (kuris abiejuose įstatymuose šiuo metu yra vienodas). Tai padėtų išvengti nedarbo didėjimo tarp negalią turinčių asmenų.

Naujame Užimtumo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte reiktų numatyti, kad valstybės pagalba įdarbinimui asmenų, kuriems nustatytas iki 25 procentų darbingumo lygis, būtų teikiama neterminuotai; valstybės pagalba įdarbinimui asmenų, kuriems nustatytas nuo 30 iki 40 procentų darbingumo lygis, būtų teikiama neterminuotai; valstybės pagalba įdarbinimui asmenų, kuriems nustatytas nuo 45 iki 55 procentų darbingumo lygis, būtų teikiama ne mažiau nei 6 mėnesius nuo jų pirmo įsidarbinimo pagal naują teisinį reguliavimą dienos.

Manome, kad esamos pagalbos skyrimo terminų išlaikymas (koks dabar yra nustatytas Socialinių įmonių įstatyme) bent jau esamoje padėtyje padės išvengti nedarbo didėjimo tarp negalią turinčių asmenų.

Naujame Užimtumo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte siūlome atsisakyti 1,5 minimalios mėnesinės algos ribos, iki kurios subsidijuojamas negalią turinčių asmenų įdarbinimas, arba bent jau ją iš esmės padidinti.

Subsidijų lubos užkerta kelią integruotis aukštos kvalifikacijos negalią turintiems darbuotojams. Aukštos kvalifikacijos darbuotojų atveju rinka moka sąlyginai didelius darbo užmokesčius, o subsidijų lubų egzistavimas sukuria situaciją, kai toks asmuo (įvertinant jo mažesnį efektyvumą ir galimybes dėl negalios) būna subsidijuojamas labai mažu intensyvumu. Tokiu atveju į darbo vietą darbdavys geriau pasirinks priimti sveiką asmenį. To pasekmė – aukštos kvalifikacijos negalią turintys asmenys rinkoje konkuruoja su žemos kvalifikacijos darbus atliekančiais asmenimis ir jiems užkertamos bet kokios galimybės siekti aukštesnės karjeros savo srityje.

Naujame Užimtumo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte taip pat reiktų įtvirtinti, kad visi asmenys, atitinkantys šiame įstatyme nustatytus kriterijus valstybės pagalbai gauti, tokią pagalbą gautų.

Tokiu reguliavimu bus užtikrintas teisėtų lūkesčių principo, kurį garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įgyvendinimas. Asmenys, kurie atitiks įstatyme nustatytus kriterijus valstybės pagalbai gauti, ją gaus, o neturės varžytis, kuris pirmesnis kalendoriniais metais pateiks paraišką.

Mūsų nuomone, esant nepaprastajai padėčiai Lietuvos Respublikoje, tikslinga būtų kol kas susilaikyti ir nevykdyti reformų neįgaliųjų įdarbinimo ir socialinių įmonių sektoriuje, nes egzistuojant tiek darbdavių, tiek darbuotojų neužtikrintumui dėl ateities, tai gali lemti neplanuotus darbo vietų praradimus, kurie itin skaudžiai paliestų negalią turinčius asmenis.