Ramūnas Karbauskis. Kėsinamasi į lietuvių kalbą!

2020 12 10

Vos prieš kelias savaites ištarę priesaikos žodžius tarnauti Lietuvai, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos nariai Gintautas Paluckas, Linas Jonauskas, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Orinta Leiputė, Julius Sabatauskas įregistravo įstatymo projektą, kuriuo imasi mūsų kalbos, kaip vienos pagrindinių konstitucinių vertybių, tokių kaip šalies teritorija, santvarka, vėliava niokojimo. Verta priminti, jog praėjusioje kadencijoje analogiškas įstatymo pataisas rėmė konservatoriai su liberalais.

Iniciatoriai, prisidengdami asmens tapatybės žymenų apsauga, siūlo asmens dokumentuose užsieniečio asmens vardą ir pavardę įrašyti lotyniškais rašmenimis, o šalies piliečio – pagal atitinkamos tautinės bendrijos arba mažumos kalbos taisykles. Akivaizdu, tai iš esmės ištrina valstybinę kalbą iš asmens dokumentų ir taip naikina valstybinį lietuvių kalbos statusą.

Neįsivaizduojama, kad, ir pavyzdžiui, Anglijoje, įstatymo projektą pateikę Seimo nariai galėtų reikalauti asmens tapatybės dokumentuose rašyti jų pavardes lietuvių kalba su mūsų gražiomis raidėmis „ž“, „š“, „ė“ „č“ „ū“ ir kitomis lietuviškos abėcėles raidėmis, kurių nėra kitose kalbose.

Galų gale ir Lietuvos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog valstybinė kalba „yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą. Valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga.

Kita vertus, konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia ir tai, kad valstybinė kalba yra privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime; kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą. <...> oficialių dokumentų rašymas valstybine kalba nepaneigia tautinėms mažumoms save priskiriančių piliečių teisės rašyti, skaityti ir bendrauti bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su Konstitucijos apibrėžta valstybinės kalbos vartojimo sritimi“.

Nereikia politikams apsimetinėti, kad tokiomis pataisomis siekiama padėti tiems, kurie pase nori turėti vardą ir pavardę parašytą su x, w ar q raidėmis. Tai galima padaryti ir kitais būdais, nesikėsinant į vieną iš mūsų valstybės pamatinių elementų. Taip, pavyzdžiui, yra pasielgusi Latvija, pasirinkdama vardo ir pavardės rašymą kita kalba papildomame paso lape arba antrojoje tapatybės kortelės pusėje. Kodėl Seimo nariai nori kažkam įtikti, bet pamiršta tai, ką turi saugoti? Kada, vietoje provincialumo komplekso, tokius politikus užvaldys pasididžiavimas savo valstybe ir ją iš kitų valstybių skiriančiais atributais?

Seime neužteks tik mūsų, vienintelės frakcijos, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai deklaruoja puoselėjanti tradicines vertybes, balsų. Tačiau tikiuosi, Seime dar liko ir daugiau Lietuvos ir valstybinės kalbos patriotų.
Nacionalinės geografijos draugijos duomenimis, kas 14 dienų miršta viena kalba. Jei taip bus ir toliau, iki 2100 metų pasaulyje išnyks 3500 kalbų. Tai beveik pusė kalbų, kuriomis dar 2012 m. šnekėjo žmonija. Ar leisime, kad ir lietuvių kalba būtų tarp nykstančių?

„Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negrasina, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi.“ /Just. Marcinkevičius/