Tik sutelktai ir nuosekliai plėtojant emocinio raštingumo ugdymą, bus sėkmingai sprendžiamos patyčių, smurto, mokyklos nelankymo problemos.

Robertas Šarknickas. Mūsų ateities gyvenimas yra ir Lietuvos švietimo rankose

2020 06 26

Emocinio raštingumo ugdymui švietimo įstaigose skiriamas nepakankamas dėmesys, vėluojama atnaujinti bendrojo ugdymo programų turinį. Uždelsta labai daug metų, skaičiuojant nuo nepriklausomos Lietuvos atstatymo.

 Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai, pristatydami veiklas, LR Seimo savižudybių smurto prevencijos komisiją informavo, kad atnaujinant ugdymo turinį vienas pirmųjų darbų – parengtos ir patvirtintos Bendrųjų programų atnaujinimo gairės, kurios apibrėžia laukiamus ugdymo rezultatus ir programų atnaujinimo principus. Gairėse numatyta, kad viena iš šešių kompetencijų, naudojamų ugdymo rezultatams aprašyti, yra socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos kompetencija. Ši kompetencija suprantama kaip asmens savimonė ir savitvarda, socialinis sąmoningumas, tarpusavio santykių kūrimo gebėjimai, atsakingas sprendimų priėmimas ir asmens rūpinimasis fizine ir psichine sveikata. Socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos kompetencija padeda siekti savo gyvenimo tikslų, kurti darnius santykius šeimoje ir prasmingai veikti platesniame socialiniame ir kultūriniame kontekste.

Kompetencijomis grįstas ugdymo turinys reikalauja, kad kompetencijos būtų ugdomos įvairių dalykų pamokose, todėl šiuo metu mokslininkų komanda, konsultuodamasi su vaiko raidos psichologu, baigia rengti kompetencijų raidos aprašus 1-12 klasės mokiniams. Parengti aprašai bus naudojami atnaujinant dalykų programas, siekiant prasmingai integruoti kompetencijas į dalykų turinį.

Kitas dalykas, kas liečia esamus ir būsimus pedagogus, yra valdyti vaikų ar mokinių auditorijas. Net ir pedagogui ar kažkurios srities dėstytojui, profesoriui, puikiai išmanančiam savo sritį, ne visada pavyksta suvaldyti emocijas, tokias kaip pyktis, ar retais atvejais net ir patyčios, psichologinis smurtas, nepagarba kitai nuomonei ir pan.

Šioje situacijoje negalima kaltinti nei vieno, nes niekas tiesiog nebuvo ruošiamas, mokomas pažinti emocinį raštingumą. Ištisos kartos į švietimo pasaulį žengė be šių pažintinių dalykų. Taigi būtina imtis ir padėti mums visiems, ne tik pedagogams, bet ir bet kokios srities specialistams, net tėvams auklėjant savo vaikus. Emocinis raštingumas mums visiems yra naudingas, ypač patiriant netikėtus gyvenimo socialinius ar ekonominius sunkumus ar sunkesnius mokslus švietime. Emocinio raštingumo dėka būtų galima sumažinti ir tarpusavio konfliktus gyvenant šeimoje, girdint ir nemėgstamą nuomonę ar net pažeminimus ir t. t.

Siekiant kuo geresnių rezultatų, didelis dėmesys skiriamas pedagogų kvalifikacijai ir dalykinei kompetencijai – Pedagogų rengimo reglamente numatyti bendrųjų ir specialiųjų kompetencijų (viena iš jų – socialinė emocinė kompetencija), kurios plėtojamos ir gilinamos visą aktyvios profesinės veiklos laikotarpį, reikalavimai pedagogams.

Kaip pabrėžė švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Jolanta Urbanovič, į emocinį raštingumą žiūrima tiek per pedagogų rengimą, tiek per bendrojo ugdymo programų turinį.

Tikimasi, kad sutelktai ir nuosekliai plėtojant emocinio raštingumo ugdymą, bus sėkmingai sprendžiamos patyčių, smurto, mokyklos nelankymo problemos, reikšmingai prisidedama gerinant mokinių akademinius pasiekimus.

Būtina, kad emocinio raštingumo integravimo į kitus mokamus dalykus švietime metodas būtų kokybiškai paruoštas ir į gyvenimą paleistas aukščiausiu žmogiškuoju lygmeniu. Taigi, mūsų ateities gyvenimas yra ir Lietuvos švietimo rankose.