Linas Kukuraitis. Sprendimai, kurie buvo sunkiai priimti, bet davė didžiulės naudos piliečiams

2020 10 05

Paradoksas. Šiuo žodžiu galėčiau apibūdinti viešosios nuomonės, kuri dažniausiai prasibrauna į eterį, nuostatas apie socialinę apsaugą. Nors visi sutaria, kad socialinė apsauga yra ypač svarbi šalies gyvenimo sritis, bet kiekvienu atveju, kai nutariama pagerinti vaikų, senjorų, darbo netekusių žmonių ar neįgaliųjų padėtį, imama piktintis. Esą investuoti reikia ne čia, esą tai nekuria pridėtinės vertės, nors, mano požiūriu, gyventojų pasitenkinimas gyvenimu, skurdo, nepritekliaus ir pajamų nelygybės mažėjimas kaip tik stiprina mūsų valstybę ir demokratiją.

Pateiksiu keletą pavyzdžių. Nusprendus išmokėti vienkartines 200 eurų dydžio išmokas senjorams ir kitoms visuomenės grupėms, buvo sakoma, kad per pandemiją šie žmonės nieko neprarado. Su tuo kategoriškai nesutinku, nes šių žmonių išlaidos padidėjo tiek dėl sumenkusių galimybių lankytis skirtingose parduotuvėse (siaučiant pandemijai ieškoti nuolaidų nebuvo saugu), tiek dėl apsaugos priemonių įsigijimo.

Taip, senatvės pensijas vidutiniškai per ketverius metus padidinome 122 eurais: nuo 255 iki 377 eurų, bet to dar nepakanka, todėl pateisinamos visos įmanomos biudžeto leidžiamos galimybės atsilyginti šiems žmonėms už jų ilgametį indėlį.

Kitas pavyzdys – vaiko pinigai. Įvedus juos, vietoje neapmokestinamojo pajamų dydžio už vaikus, naudą gavo visi Lietuvos vaikai, kai prieš tai lengvata pasinaudodavo tik dirbančių ir pakankamai uždirbančių tėvų vaikai. Tačiau net kelerius metus skriejo kritika, esą, tai baisus lėšų švaistymas, neva, galbūt, kai kuriems vaikams šių pinigų nė nereikia, o kitų tėvai, galbūt, išleis savo reikmėms. Vis tik, mažėjantis vaikų skurdas man atrodo pakankama priežastis mokėti vaiko pinigus, kurie šiuo metu siekia po 60 eurų už vaiką ir po 100 eurų, jeigu vaikas yra neįgalus, auga gausioje ar nepasiturinčioje šeimoje.

Žinoma, vaiko pinigai nėra vienintelė šeimos politikos priemonė. Įvestas nemokamas priešmokyklinukų ir pirmokų maitinimas, plėtojamos paslaugos šeimoms savivaldybėse, atsirado vienas socialinio darbo specialistas – atvejo vadybininkas – į kurį gali kreiptis šeimos, kai joms reikia daugiau paslaugų. Taip pat atsirado Šeimos kortelė, garantuojanti nuolaidas gausioms ir neįgalius vaikus auginančioms šeimoms, patvirtintas bazinis paslaugų šeimai paketas, socialiniu draudimu apdrausti tėvai, prižiūrintys negalią turinčius vaikus.

Dar vienas paradoksalus pavyzdys, pasklidęs viešumoje, susijęs su išmokomis darbo netekusiems žmonėms. Visi puikiai supranta, kad netekti darbo ir darbo pajamų – yra didžiulis stresas tiek pačiam žmogui, tiek visai jo šeimai. Visos Europos Sąjungos šalys turi vienokias ar kitokias išmokas nedirbantiems žmonėms, kurios garantuoja bent bazinius poreikius, bet neatstoja atlyginimo. Tačiau nuolat susiduriu su požiūriu – esą išmoka nedirbančiam žmogui yra baisus blogis. Nors niekada nepasakoma garsiai, bet susidaro įspūdis, kad kai kurie ekonomistai ar verslo atstovai pageidautų, jog gyventojus į darbo rinką atvestų badas. Tuomet šie žmonės neturėtų kur dingti ir būtų priversti dirbti už pačius mažiausius atlyginimus.

Vis tik, Lietuvos strategija, mano požiūriu, neturėtų būti tokia. Tai ne bado žaidynės, tai mūsų valstybė ir mūsų gyventojai, kurie turi teisę už darbą gauti padorų darbo užmokestį, o netekę darbo – išmokas. Jau nekalbant apie tai, kad dirbdami darbuotojai moka nedarbo socialinio draudimo įmokas „Sodrai“, todėl išmokas iš esmės „užsidirba“.

Be to, per pandemiją tam tikra dalis gyventojų neturėjo galimybių „užsidirbti“ nedarbo socialinio draudimo išmokų, nes per trumpai dirbo arba grįžo iš emigracijos, arba paprasčiausiai yra diskriminuojami Lietuvos darbdavių, nes, galbūt, nėra jauni, rūpinasi didele šeima, arba turi negalią. Gaila, bet tokie žmonės iš darbdavių labai dažnai sulaukia „ne“, neįvertinus jų kvalifikacijos ir motyvacijos. Todėl buvo įvesta nauja darbo paieškos išmoka, kuri garantuoja bent dalines pajamas.

Rūpestis pažeidžiamomis visuomenės grupėmis yra esminė socialinės apsaugos srities užduotis. Todėl kiekviena kritika dėl neva ne į tas žmonių grupes investuojamų lėšų man yra nesuprantama, bet ji reiškia tik viena – vis norima sugrįžti į laukinius laikus, kai kiekvienas rūpinosi tik savimi. Bet laikai pasikeitė – valstybė ir visa visuomenė taip pat turi atsakomybių piliečiams.