Jonas Jarutis. Kodėl „valstiečiai“ nenori rinkti Prezidento Seime?

2021 04 20

Valdančiųjų inicijuota Seimo ir Prezidento rinkimų tvarkos peržiūra po truputį įgauna pagreitį, tame procese nedalyvaujant LVŽS atstovams. Apie pasitraukimo iš darbo grupės priežastis rašiau ankstesniame straipsnyje.

Šiandien aptarsiu pagrindinius argumentus, kodėl idėja Seime rinkti Lietuvos Respublikos Prezidentą yra bloga ir kur tai veda šalį.

Nuo 1992 m. galioja referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje sakoma: „Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu“. Ir štai po beveik trijų dešimtmečių kažkam kilo mintis prezidentą rinkti Seime.

Savaime toks modelis nėra nei geras nei blogas – beveik pusė demokratinių valstybių (žiūrint pagal abėcėlę – nuo Antigvos ir Barbudos iki Vanuatu, Europoje – nuo Austrijos iki Vokietijos) valstybės vadovą renka parlamentuose. Panašiai tiek demokratinių valstybių – nuo Airijos iki Urugvajaus – valstybės vadovus renka tiesiogiai.

Visgi šiuo atveju esminis skirtumas yra valstybės vadovo įgaliojimų apimtis. Tiesiogiai išrinktas valstybės vadovas turi gerokai didesnius įgaliojimus, lyginant su renkamu parlamente. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas kartu yra ir vyriausybės vadovas, tuo tarpu Latvijos prezidento įtaka teisėkūros procesui yra labai nedidelė.

Dabartinis Lietuvos modelis – kažkur per vidurį. Turime prezidentą, kuris kartu su vyriausybe sudaro vykdomąją valdžią. Jis (ar ji) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, skiria ir atleidžia vyriausybės narius ir kai kuriuos valstybės pareigūnus, suteikia aukščiausius diplomatinius rangus ir karinius laipsnius, priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, skelbia nepaprastąją padėtį, šaukia neeilines Seimo sesijas, skelbia Seimo rinkimus, teikia pilietybę ir malonę nuteistiesiems, skiria valstybinius apdovanojimus, pasirašo įstatymus ar grąžina juos Seimui tobulinti. Dalį šių funkcijų Prezidentas atlieka savarankiškai, dalį – kartu su Seimu.

Panaši sistema, vadinama pusiau prezidentine, egzistuoja Prancūzijoje, Portugalijoje ar Lenkijoje. Jos esmė – kompromisas ar bent jau bendradarbiavimas tarp vykdomosios valdžios – prezidento ir įstatymų leidžiamosios valdžios – parlamento. Tiesa, Konstitucinis teismas pasisakė, kad Lietuvos politinė sistema yra parlamentinė su prezidentinės sistemos bruožais, t.y. parlamentas yra svarbiau nei prezidentas. Tebūnie. Asmeniškai man patinka tas šios sistemos elementas, kad Valstybės vadovas nėra partijų narys, nėra įsipareigojęs parlamentui ir turi galimybę atsverti politinių aistrų kunkuliavimą Seime.

Renkant Prezidentą Seime tokios galimybės nebeliktų. Lietuvos Respublikos Prezidentas taptų tiesiog Seimo priimtų įstatymų pasirašinėtoju, kurį Seimas galėtų keisti kada tik panorėjęs. Tikėtina, kad valstybės vadovas tokiu atveju būtų dar vienu Seimo skiriamu įstaigos vadovu, kad ir su didesniais įgaliojimais – pvz. tokiais kaip Latvijoje, kur Prezidentas turi teisę paleisti Seimą. Tiesa, Latvijoje naujai išrinktas Seimas renka naują prezidentą, todėl nesunku atspėti kiek Latvijos prezidentų pasinaudojo šia teise.

Pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei idėją Lietuvos Respublikos Prezidentą rinkti Seime būtų pasiūlę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai ir tai būtų padarę, pavyzdžiui, praėjus kiek daugiau nei 100 dienų po pergalės 2016 m. Seimo rinkimuose, kokį 2017 m. kovo mėnesį? Nesiimsiu spėlioti, kiek būtume priklausę kaltinimų apie mėginimus užgrobti valdžią ir savo diktatūrai pajungti prezidentą.

Panašu, kad valdantieji, jei tiksliau – TS-LKD, tikrai kryptingai dirba šia – prezidento įgaliojimų mažinimo – kryptimi (nors ir mėgina tai neigti). Greta bendro siekio palikti dabartinį prezidentą sprendimų priėmimo proceso nuošalyje, pirmu labiau matomu žingsniu tapo ambicija atimti iš prezidento teisę atstovauti Lietuvą Europos Sąjungos Vadovų Taryboje (EVT). Žinoma, galima ginčytis, kiek Europos Sąjungos klausimai yra vidaus, o kiek – užsienio politikos klausimai; pavyzdžiui, ne paslaptis, kad apie trys ketvirtadaliai Lietuvos (kaip ir kitų ES valstybių narių) teisės aktų yra tiesiogiai įtakojami Europos teisės, todėl argumentas, kad ES reikalai yra vidaus politikos dalis, turi stiprų pagrindą. Visgi EVT nesvarsto teisės aktų. Joje aptariami strateginiai klausimai, susiję tiek su ES ateities vizija, tiek su jos vaidmeniu pasaulyje. Todėl sunkoka rasti argumentų, kas geriau galėtų atstovauti šalį, jei ne tiesiogiai visų piliečių renkamas pareigūnas, kuris pagal Konstitucijos 84-tojo straipsnio nuostatas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus“. Neprošal prisiminti, kad tvarka, kai prezidentas atstovauja Lietuvą EVT, susiformavo būtent ankstesniuoju TS-LKD valdymo laikotarpiu ir ilgą laiką niekam nekėlė sunkumų.

Amerikiečių politinis filosofas Džonas Rolsas (John Ralws) suformulavo vadinamąją „nežinios uždangos“ (angl. Veil of Ignorance) koncepciją, kuria siūlo tikrinti socialinių sistemų reformų siūlymų teisingumą. Idėja paprasta – suformuluokite savo siūlymą, aprašykite kaip atrodys jo veikimas ir tada save, kaip kūdikį, pastatykite už „nežinios uždangos“ – t.y. jūs nežinote, kokioje naujosios sistemos vietoje atsidursite, kokioje šeimoje gimsite. Tokiu būdu Senovės Egiptas, Antika, Roma, Kinija ar Centrinės Amerikos civilizacijos tampa nebe didingų statinių ir dar didingesnių karinių pergalių sąrašu, o loterija, kurioje galimybę užimti gerą (valdovo, turtingo pirklio ar galutinę tiesą skelbiančio šventiko) vietą turėjo tik labai nedidelė gyventojų dalis. Likusiems gi teko gerokai prastesni „loterijos bilietai“ – tiek vergų, tiek valstiečių, karių ar amatininkų gyvenimas, nekalbant jau apie moteris, nebuvo rožėmis klotas, o kiekvienas jų turėjo itin menkas galimybes pasirinkti savo gyvenimo kelią.

Pagal šią filosofiją būtent dabartinė rinkiminė demokratija, nepaisant jos trūkumų, yra ta politinė sistema, kuri suteikia didžiausias galimybes didžiausiam žmonių skaičiui. Didžiausiam istorijoje – tiek absoliučia, tiek ir santykine išraiška.

Tas pats taikytina ir Lietuvai bei siūlomiems rinkimų tvarkos pakeitimams. Į prezidento postą gali kandidatuoti ir būti išrinktas bet kuris šalies pilietis, nepriklausomai nuo to, ar yra partijos narys. Tiesiogiai renkamas prezidentas atstovauja bent jau daugumos šalies piliečių interesus. Parlamente renkamas valstybės vadovas, bijau, taptų labiau vienos partijos atstovu, o vien parlamentinis režimas sąlygotų Ministro Pirmininko ir parlamentą kontroliuojančios partijos galių augimą. Apie tai, kurios partijos ir kokius įgeidžius yra linkusi tenkinti dabartinė koalicija, manau, neverta per daug išsiplėsti.

Šioje vietoje reformos iniciatoriai turėtų užsiduoti dar vieną klausimą: jei jiems pavyktų pakeisti konstituciją ir numatyti, kad Prezidentas būtų renkamas Seime, ar tokiu atveju jie galės ramia širdimi stebėti, kaip, pavyzdžiui, 2024 m. Seimo rinkimus laimėjus kuriai nors iš dabartinių opozicinių partijų, jos atstovai ne tik sudarys vyriausybę, bet ir išsirinks savo prezidentą?

Deja, panašu, kad politikos mokslus baigę šią rinkimų reformą „stumiantys“ TS-LKD funkcionieriai politinės filosofijos studijavimui neskyrė daug dėmesio. Gal todėl partija, savo pavadinime turinti labai gilų politinį turinį sąlygojančias sąvokas „konservatoriai“ ir „krikščionys demokratai“, nepasižymi nei konservatyvumu (t.y. nuostata, kad kažką keisti galima tik įsitikinus, kad naujovė padarys geriau yra dabar), nei europiniams krikdemams būdingu kompromiso siekiu.

Užsiminus apie studijas, kyla labai niūrus įtarimas, kad siūlomos rinkimų reformos ideologai yra neblogai išsistudijavę kitą viešojo gyvenimo sritį. Teisę. Jei tiksliau – konstitucinę teisę. Jei dar tiksliau – tuos 1938 m. Lietuvos Valstybės (nebe Respublikos) Konstitucijos straipsnius, kuriuose buvo reglamentuojamas Seimo ir Prezidento rinkimas. Šia Konstitucija buvo gerokai sustiprintas autoritarinis režimas, sukuriant savotišką „uždarą ratą“ – Prezidentą rinko Seimas, na, o į Seimą kandidatuoti galėjo tik Prezidento filtrą praėję ypatingieji „tautos atstovai“.

Verta pacituoti tuometinio Pagrindinio įstatymo 64-ąjį straipsnį: „Respublikos Prezidentą renka Tautos Atstovai. Kas gali būti renkamas Tautos Atstovu, kaip Tautos Atstovai renkami ir kaip jie renka Respublikos Prezidentą, nustatoma įstatymu.“

Nesiimsiu spėlioti apie idėją atkurti „ypatingųjų tautos atstovų“ institutą. Visgi, sprendžiant iš kai kurių dabartinės valdančiosios koalicijos atstovų viešų ir labai dažnai – iš neviešų – pasisakymų, kuriuose raginama balsavimo teisę suteikti tik „protingiems ir išsilavinusiems“, panašu, kad dabartiniai valdantieji turi potencialo net ir tokiam žingsniui.

Istorijos mėgėjai taip pat turėtų prisiminti, kad 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę buvo trumpam atkurtas ir 1938 m. Konstitucijos veikimas – išskyrus tuos straipsnius, kurie reglamentavo Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės tarybos ir Valstybės kontrolės statusą. Tokio žingsnio priežastys, manau, pakankamai aiškios. Deja, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo Nepriklausomybės atkūrimo, panašu, kad esame liudininkai mėginimo atkurti pačias nedemokratiškiausias tarpukario praktikas. Kam to reikia pandemijos metu? Kam tai daryti skubiai, švaistant brangų ir kitų klausimų sprendimui reikalingą, mokesčių mokėtojų pinigais apmokamą parlamentarų, teisės specialistų, padėjėjų ir patarėjų darbo laiką? Ar tik ne dėl to, kad pandemija ir jos sąlygojamos ekonominės ir socialinės problemos tampa tobulu „drumstu vandeniu“, kuriame žvejoti yra itin pamėgę kai kurie politikos patriarchai?

Grįžtant prie jau minėto amerikiečių filosofo Dž. Rolso ir jo „nežinios uždangos“, natūraliai kyla klausimas – ar tik nebus TS-LKD užsimojusi padaryti taip, kad jiems nebetektų stovėti kitapus šios uždangos, t.y. dalyvauti sąžininguose konkurenciniuose rinkimuose? Ar tik nebus taip, kad neturėdami nei stipraus, nei visuomenės palaikomo lyderio, tačiau desperatiškai siekdami užsitikrinti valdžią, jie siekia koncentruoti galią šiuo metu savo dominuojamame Seime? Nesunkiai įžvelgiamos ir jų ambicijos savo „grupinį protą“ paverti buldozeriu, nuversiančiu demokratijos pagrindą – kiekvienuose rinkimuose pakylančią „nežinojimo uždangą“.

Neseniai vienas istorikas atkreipė mano dėmesį į labai įdomią paralelę: 1926 m. sunerimę dėl negausių, bet itin aktyvių komunistų kurstomo ir augančio politinio nestabilumo (ir, ne paslaptis – dėl planų mažinti kariuomenę bei kariškių atlyginimus), keliolika karininkų įvykdė valstybės perversmą ir valdžią perdavė tuo metu niekam neįdomiai tautininkų partijai ir jos lyderiui. Pastaroji akimirksniu ėmėsi stiprinti savo valdžią ir dar taip, kad netrukus buvo uždraustos visos politinės partijos, apribota nuomonių laisvė, o jau po pusantrų metų priimtoje Konstitucijoje Lietuva tapo nebe respublika, o tik valstybe – faktine diktatūra. 2020 m. negausių, bet itin aktyvių „visuomenės veikėjų“ kurstomi piliečiai nusprendė, kad šalį ketverius metus valdžiusi ir plačią reformų programą pradėjusi LVŽS vadovaujama koalicija turėtų pailsėti. Po šių rinkimų valdžią gavusi TS-LKD, turinti turiningą istoriją ir nedidelį, bet stabilų elektoratą, ryžtingai ėmėsi žingsnių, skirtų apriboti nuomonių sklaidos laisvę ir sustiprinti valdžią gavusios partijos galias.

Noriu tikėti, kad šis mano pažįstamas klysta ir jo pasiūlyta analogija yra visiškai neteisinga. Visgi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (kaip, manau, ir visi atsakingi Lietuvos Respublikos piliečiai) iš principo nesutinka su bet kokiais mėginimais uzurpuoti valdžią. Būtent todėl mes nematome prasmės dalyvauti geriausiu atveju abejotinų „reformų“ pagrindimui skirtoje darbo grupėje. Mokesčių mokėtojų lėšas ir teisininkų, ekspertų darbo laiką šiuo metu tikslingiausia būtų skirti pandemijos žalos mažinimo klausimų sprendimui.