„Nereikia pamiršti to, kad ne vien gynybai skiriami procentai viską lemia.“
Jonas Jarutis. Jei neugdysime patriotiškumo ir pilietiškumo, gynybai ir 4 proc. BVP neužteks
2024 06 03
Pastaruoju metu girdime vis garsesnį visuomenininkų raginimą gynybai skiriamų lėšų procentą didinti iki 4 proc. BVP. Lietuva šiuo metu gynybai skiria 2,77 proc. BVP, į ką įskaičiuotas ir laikinasis bankų solidarumo mokestis. Nuo kitų metų gynybai turėtų būti skiriami 3 proc. BVP. Bendrame NATO kontekste tai tikrai yra daugiau nei geras rodiklis, nes pernai tik 11 NATO narių iš 32 įgyvendino karinių išlaidų tikslą – skirti gynybos finansavimui bent 2 proc. šalies BVP.
NATO tikslą pasiekė JAV, Lenkija, Didžioji Britanija, Danija, Suomija, Graikija, Vengrija, Slovakija bei trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija. Natūralu, kad tos valstybės, kurios ribojasi su karo siaubiama Ukraina arba yra arti agresorės Rusijos, skiria daugiau nei 2 proc.: Lietuva, Estija, Rumunija ir Suomija, o daugiausiai lėšų gynybai skyrė su Ukraina ilgą bendrą sieną turinti kaimyninė Lenkija – net 3,92 proc. BVP. Ji aplenkė JAV, kurių karinės išlaidos 2023 m. sudarė 3,24 proc., tačiau JAV gynybos biudžetas lėšomis yra daugiau nei dvigubai didesnis nei visų kitų NATO sąjungininkių kartu sudėjus. Nors tokios valstybės kaip Vokietija, Italija, Kanada, yra ekonomiškai gana stiprios valstybės, tačiau neskuba gynybai skirti didesnio procento. Yra ir tokių NATO sąjungininkių, kurios skiria vos daugiau nei 1 proc. BVP (Liuksemburgas skiria 1,01 proc., Belgija – 1,21 proc., Ispanija – 1,24 proc.).
Europos Sąjunga iš dalies taip pat yra atsakinga dėl to, kad jau trečius metus Ukrainoje tęsiasi karas. Negana to, kad ne visos NATO valstybės skiria susitartą finansavimą (skirti ne mažiau kaip 2 proc. BVP), bet dar ir vilkinama karinė parama Ukrainai. Nuo Europos Parlamento (EP) ir kitų ES institucijų gali priklausyti karo Ukrainoje baigtis ir karo pabaigos laikas. Ir jei visos ES valstybės vieningai nesiims visų įmanomų priemonių ir nesuteiks Ukrainai įrankių kuo greitesnei karo baigčiai, gali nutikti ir taip, kad bus perbraižytas Europos žemėlapis.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) nėra prieš Lietuvos saugumo didinimą, taigi nėra ir prieš BVP procento gynybai kėlimą. Nereikia pamiršti, kad būtent LVŽS esant Seimo valdančiaisiais 2018 m. padidinome gynybos finansavimą iki 2 proc. BVP. Tačiau kas galėtų tiksliai įvardyti, kam konkrečiai tie 4 procentai reikalingi, ką ir kaip tai pagerins? Be abejo, girdisi daug norų – apie tankus, priešlėktuvinę gynybą, universalius karius, sraigtasparnius, Vokiečių divizijos poreikius ir panašiai, tačiau kur garantija, kad viskas bus daroma skaidriai? O abejonių kyla, ypač, kai iš besitraukiančio krašto apsaugos ministro išgirdome kaltinimus korupcija, ir nors kaltinimai mistiškai ištirpo, nes kažkam taip reikia, negalima į tai numoti ranka.
Ir ar tikrai viską, ko gali prireikti didesniam mūsų šalies saugumui ir gynybai, tikrai turime pirkti tik iš užsienių, kalbant apie dronus, amuniciją, ekipiruotę, aprangą ir pan.? Juk taip galėtume „užkurti“ vietinę gynybos pramonę, kas generuotų ir lėšas, ir darbo vietas, ir aprūpintų, kuo reikia. Pinigai turi likti Lietuvoje ir tarnauti jos interesams. Pagrindinis tikslas – kad lėšos būtų panaudotos maksimaliai racionaliai ir skaidriai.
Vertėtų pasamprotauti, iš kur gi dar paimti tų pinigų? Visų pirma, Lietuvoje klesti didžiulis „šešėlis“ – kalbama apie kasmet prarandamus 2–4 mlrd. eurų, nuo kurių nemokamas nei PVM, nei kiti mokesčiai (spėjama, kad kalba eina net apie ketvirtadalį ekonomikos). Didžiąją dalį to sudaro neapskaitytos lėšos iš atlyginimų „vokeliuose“, šešėlis klesti didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje (tame tarpe – ir alkoholiu bei tabako gaminiais), transporto ir transporto priemonių remonto srityse, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje, pramonėje, apdirbamojoje gamyboje, statyboje ir pan.
Antra galimybė – skolintis ne iš tarptautinių bankų, o iš savo žmonių, piliečių. Jei piliečiai banko ar kitų kredito įstaigų sąskaitose kaip indėlius laikoma apie 22,3 mlrd. Eur, juos būtų galima „įdarbinti“ tikrai geram tikslui. Išloštų ir piliečiai, ir valstybė (pernai matėme pavyzdį, kad valstybės išleistas obligacijas piliečiai rinkosi noriai).
Nereikia pamiršti to, kad ne vien gynybai skiriami procentai viską lemia. Galime skirti, kad ir visą valstybės biudžetą tik gynybai, o kas iš to? Vieni mes neapsiginsime, todėl neapsakomai svarbu, kad esame NATO, mus gina sąjungininkai, mes giname juos. Tačiau už viską svarbiausia – visuotinis pilietinis įsitraukimas, patriotiškumo ugdymas nuo mažens, supratimas apie pilietinio pasipriešinimo galimybes, valia gintis ir priešintis. Tuo turime rūpintis jau dabar – nuo mokyklos suolo, nuo skautų, šaulių organizacijų, iki to, kad kiekvienas pilietis galėtų gauti karinį pasirengimą, visi įgytų pirmos medicinos pagalbos žinių, o taip pat – kad kiekvienas mūsų tiksliai žinotume, ką galime padaryti, net ir nesipriešinant ginklu, kad Tėvynė išliktų saugi ir suvereni valstybė.