„Net ir tose šalyse, kuriose buvo įvesta komendanto valanda, nebuvo nusisukta nuo smulkiųjų verslininkų.“

Guoda Burokienė. Turime išsaugoti tuos, kuriuos išsaugoti dar galime

2021 01 06

Pirmajai pandemijos bangai atslūgus, žinojome, jog ateis ir antroji. Tam ruošėmės ir su nerimu stebėjome situaciją savo šalyje, dairėmės į kitas pasaulio valstybes. Išties, nuo rudens padėčiai kasdien vis blogėjant, šiandien visoje Lietuvoje išgyvename antrąjį karantiną.

Ar spėjome ir kaip pavyko pasiruošti suvaržymams? Pirmoji banga mus daug ko išmokė – prisitaikėme dirbti ir mokytis nuotoliniu būdu, naudotis internetine prekyba, pasirūpinti maisto atsargomis ilgesniam laikui ir pan. Tačiau ar pasiruošėme likti be darbo, pajamų?

Sakoma, jog krizės ateina ir praeina. Tačiau vienus jos nuskurdina, kitus gi padaro neregėtai turtingus. Taip atsitiko ir Lietuvoje per pastarąją pandemiją. Uždarius smulkiuosius verslus ir palikus veikti tik didžiuosius prekybos tinklus, akivaizdu, krautis pelnus galimybės išaugo. Ypač, kai artėjo žiemos šventės. Tad kam jau kam, bet didiesiems prekybos tinklams kalėdos tikrai atėjo.

Pabrėšiu, jog negalime neįvertinti pagrindinės verslų uždarymo priežasties – kuo labiau mažinti susibūrimų galimybę, siekiant išvengti žmonių kontakto, lemiančio užsikrėtimą ir ligos platinimą. Tačiau Vyriausybės sprendimas leisti didiesiems prekiauti ne tik maistu, bet ir nebūtiniausiomis prekėmis, diskriminuoja smulkiuosius verslininkus. Pirmosios pandemijos bangos valdymo laikotarpiu smulkusis verslas sėkmingai prisitaikė dirbti saugiai. Jie tai įrodė atsakingai vykdydami Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Daugelio smulkiajame versle dirbančių žmonių padėtis yra ypač pažeidžiama. Tai dažniausiai šeimos verslai, kuriems įsteigti paimtos paskolos. Uždarius verslą, pajamų netenka visa šeima.

Bet grįžkime prie saugumo. Uždarius smulkiųjų prekybininkų parduotuves, gyventojai buriasi tik į didžiuosius prekybos centrus. O toks pirkėjų koncentravimasis, kurį su siaubu stebėjome prieš šventes, tik padidino viruso plitimo riziką.

Dėl smulkiųjų verslininkų diskriminacijos, valdant COVID-19 pandemiją, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija dar gruodžio viduryje Vyriausybei teikė rezoliuciją ir ragino valdančiuosius atsižvelgti į jau pasiteisinusius sprendimus Lietuvoje bei užsienyje, užtikrinančius saugią smulkaus verslo vykdomą prekybą ir paslaugas, bei siūlydama nedelsiant panaikinti diskriminacinius ribojimus, taikomus smulkiajam verslui, turgavietėms arba taikyti analogiškus draudimus didiesiems prekybos tinklams. Tačiau Seime ši rezoliucija buvo užblokuota ir neįtraukta į posėdžio darbotvarkę. Bet pagaliau po ilgų diskusijų, vakar, visgi rezoliuciją priimti pavyko.

Ne visada tik kategoriškas verslo uždarymas yra lygiagrečiai proporcingas saugumui. Jei parduotuvės turi atskirą įėjimą, jei ribojamas patenkančių žmonių skaičius, jei laikomasi saugaus atstumo, reguliariai dezinfekuojamos patalpos ir kiti dar pavasarį išbandyti ir puikiai veikiantys metodai leidžia saugiai dirbti ir užsidirbti, gal visgi reikia išlaikyti blaivų protą – balansą tarp saugumo ir galimybės nenuskurdinti savo šalies gyventojų. Taip elgėsi Europos Sąjungos didžiųjų valstybių Vyriausybės. Net ir tose šalyse, kuriose buvo įvesta komendanto valanda, nebuvo nusisukta nuo smulkiųjų verslininkų. Pav. ribojimai prekybos vietoms siejami su prekybos vietų dydžiu – Danijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje. Tam tikro minimalaus ploto vienam klientui prekybos vietoje užtikrinimu – Austrijoje, Čekijoje, Latvijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje. Specialių įėjimų į prekybos vietas ir išėjimų įrengimu – Danijoje, Slovėnijoje. Trumpesnio prekybos laiko nustatymu – Austrijoje, Čekijoje, Prancūzijoje. Akivaizdu, jog sprendimų rasti galima, tik reikia noro.

Tad viliuosi, jog biudžete suplanuotos ir Lietuvos Vyriausybės numatytos priemonės bus naudingos ir padės šiuo sudėtingu laikotarpiu smulkiajam verslui išsilaikyti. Privalome išsaugoti bent tuos, kuriuos išsaugoti dar galime.