Guoda Burokienė. Apynasris žodžio laisvei?

2021 03 22

„Aš nesutinku su tuo, ką tu sakai, bet aš iki mirties ginsiu tavo teisę pasakyti tai“. Taip filosofas Volteras apibrėžė kas yra žodžio laisvė. Na, o mes šiandien Lietuvoje ar vis dar galime drąsiai išsakyti savo nuomonę, ją ginti ir nebijoti už tai sulaukti patyčių ar net sankcijų?

Nors žmogaus teisė į saviraiškos laisvę yra pripažįstama kaip viena svarbiausių žmogaus teisių ir užtikrinta ne vienoje konvencijoje, Seime užregistruotos pataisos, pagal kurias už virtualiam patruliui neįtikusią nuomonę numatyta administracinė atsakomybė ir piniginės baudos, skatinančios savo nuomonę pasilaikyti tik sau.
Mano kartos ir vyresni žmonės dar prisimena, kaip sovietmečiu buvo gaudomi ir baudžiami žmonės už kitokią nuomonę. Tad labai stebina į Seimą atėjusios naujos kartos siekis įvesti baudas už pagal juos „senovišką“ mąstymą ir įsitikinimus.
Šias pataisas vertindami Lietuvos advokatai griebiasi už galvos – numatyta baudų sistema tiesiog neadekvati, veiksmai, už kuriuos siūloma bausti, neapibrėžti, o sąvokos yra labai „išplautos“, tad žmonių antplūdžiai į teismus neabejotinai užprogramuoti.

Išsakyti savo nuomonę, juolab kritiką, šiandien tampa pernelyg pavojinga. Kur ta riba tarp menkinimo, paniekos, pasityčiojimo ar savo nuomonės išreiškimo, o gal tiesiog pajuokavimo ar sarkazmo? Ta plonytė raudona linija verčia tylėti, nekomentuoti ir svarbiausia – nekritikuoti. Pataisomis siekiama bausti už netinkamą nuomonę? O kokia ta nuomonė tinkama? Pagyros, pritarimas, liaupsinimai ir žavėjimasis?

Žmonių nuomonę tikėtis pakeisti galima tinkamu savo paties pavyzdžiu. Tačiau valdantieji elgiasi priešingai – skatina patyčias, nepagarbą ir demonstruoja nebaudžiamumą. Juk būtent politikai, kurie labiausiai matomi, ir turi savo pavyzdžiu skatinti toleranciją, kultūringą bendravimą, o ne demonstruoti galią – man galima, o tu – patylėk. Kas šiandien, deja, Seime tampa norma.

Nutildyti daugumą siekiama ne tik Lietuvoje. Tai iki mūsų atėjo iš Vakarų valstybių. Stebime, kaip „nuskriaustosios“ grupės ilgainiui pasiekia, kad valstybė gintų ne lygias asmens teises ir laisves, o jų grupinius interesus. Jie nori, kad dauguma pakeistų savo požiūrį lyties, šeimos, įsivaikinimo, santuokos atžvilgiu. Ir kas galėtų paneigti, jog ir Lietuvoje žingsnelis po žingsnelio einama tuo keliu, nepaisant pažeisti asmens laisvės į savo įsitikinimus, kas įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje.

Politikos aktyvistas ir filosofas Naomis Chomskis yra pasakęs „Jeigu tu tiki žodžio laisve, tu tiki žodžio laisve požiūrių, su kuriais tu nesutinki…“ Bet ar žodžio laisve Lietuvoje vis dar pasitikėti galima?