Guoda Burokienė. Žvyruotų kelių asfaltavimo perspektyva skendi dulkėse

2024 06 05

Atėjus pavasariui ir atšilus orams, regionų gyventojus ir vėl pasivijo dulkių debesis. Neasfaltuoti keliai ar kelių atkarpos gerai pažįstamos ir didmiesčių gyventojams. Net sunku suvokti, jog gyvenant tokio aukšto išsivystymo laikmečiu, kai naršomos dangaus platybės, ant žemės gyvenantiems tūliems piliečiams vis dar tenka dardėti dulkėtais, duobėtais ir akmenuotais keliais.

Labai gaila, tačiau žvyrkeliai vis dar sudaro didžiulę Lietuvos kelių tinklo dalį ir jie vis dar prastos būklės. Įprastai žvyrkelių asfaltavimui kasmet skiriama apie 80 mln. eurų, tuo tarpu šiems metams buvo skirta tik 7,7 mln. eurų ir tie patys atiteko anksčiau pradėtiems ir laiku nebaigtiems darbams tęsti. Tad 2024 metams asfaltavimui skirtas lygiai nulis. Maža to, 2025 metams numatytas vos vienas milijonas eurų, o 2026 metams nenumatyta nė euro!

Ką galima padaryti su vienu milijonu? Ogi nutiesti varganus 2 kilometrus asfalto. Per visą Lietuvą, per ištisus metus bus nutiesti vos 2 kilometrai?!

Šiandien Lietuvoje yra apie 25 proc. neasfaltuotų valstybinių kelių. Šiuo metu nustatyti 354 asfaltuotinų žvyrkelių ruožai, t. y. apie 1,36 tūkst. iš 5,28 tūkst. kilometrų.

Pagrindinis pinigų srautas, skirtas keliams, nukeliauja „Via Baltica“ ir Utenos kelio remontui, taip pat strateginiams objektams, byrantiems tiltams ir viadukams remontuoti. Žvyrkelių asfaltavimui lėšų nebelieka. O ir Susisiekimo ministerijos atstovai neslepia, jog žvyrkeliai nėra pagrindinis Lietuvos prioritetas.

Žvyruoti keliai – tai ne tik nepatogumas, apsunkinantis kasdienį judėjimą, bet ir gyventojų sveikatos klausimas. Dulkės kelia problemas ir žmogui, ir aplinkai, ypač šiltuoju metų laiku. O kur dar nuolatinis automobilių remontas. Neasfaltuoti keliai atbaido investuotojus, stabdo regionų plėtrą. Po įvairių reformų, neasfaltuotais keliais ne vieną dešimtį kilometrų reikia nuvežti mokinius autobusiukais iš kaimų ir miestelių į mokyklas, ligonius į gydymo įstaigas. Dėl pravažiuoti neįmanomų kelių, kai kurių paslaugų teikėjai net atsisako vežti keleivius ar pristatyti prekes.

Kai valdantiesiems mažiau reikšmingi atrodys kosmoso reikalai ir ekskursijos į Marsą, o labiau rūpės žemėje gyvenantys tautiečiai, kai pagaliau iš savo kabinetų išdrįs automobiliu išvažiuoti į artimiausią regioną, galbūt geriau supras kaip jaučiasi kaimo žmogus, dūstantis nuo dulkių ir laužantis savo automobilį čia, žemėje, o ne padebesiuos. Su šių ir artimiausių metų asfaltavimui skirtu biudžetu, liūdnai juokaujama, prireiks mažiausiai 500 metų, kol Lietuvą pagaliau išraizgys asfaltuoti keliai. Tad kol kas žvyruotų kelių asfaltavimo perspektyva skendi dulkėse...