„Naujojoje skubriai sukurptoje Baltarusijos Konstitucijoje į akis krenta tai, kad Lukašenka, paradoksalu, neužkerta sau kelių pasitraukti.“

Giedrius Surplys. Vasario 27 dieną Baltarusijoje nieko neatsitiks. Bet ar Lukašenka tikrai nepasitrauks?

2022 02 21

Paskutinį šio mėnesio sekmadienį ponas Lukašenka surengs referendumą dėl naujosios Baltarusijos konstitucijos. Referendumas teisiškai atvers kelią jam dar keliolika metų įsivaizduoti save prezidentu arba kitaip išlaikyti valdžią. Ar demokratijos viltis – tik ezopinė?

Vasario 27 d. referendumu išsijuosęs rūpinasi tik Aliaksandro Lukašenkos režimas. Nepripažintas prezidentas vis dar pasakoja, kaip jis sukurs demokratinę situaciją, nes dėl visko nuspręs Tauta. Sklinda informacija, esą atrinkti režimo pakalikai tūkstančiais renkasi į uždarus posėdžius, kur yra instruktuojami, kaip vykdyti baltarusiškos demokratijos procesus.

Sviatlana Cichanouskaja ir visa Baltarusijos opozicija žmones ragina gadinti referendumo biuletenius, kad jis būtų neįvykęs su akivaizdžiais įrodymais. Vakarai demonstratyviai ignoruoja šį farsą ne tik dėl to, kad turi rūpintis Rusijos sukelta krize prie Ukrainos sienų. Niekam nerūpi nelegalaus prezidento referendumai.

Taigi susidaro įspūdis, kad ponas Lukašenka stato spektaklį–misteriją sau, jog vasario 27 d. jis legitimizuos save valdžioje. Susidaro įspūdis, kad nei baltarusiams, nei tarptautinei bendruomenei tokio legitimizavimo nebereikia. Visgi yra ženklų, kad įspūdis gali būti iškreiptas.

Pirmas ženklas. Konstitucijos tekstas

Naujojoje skubriai sukurptoje Baltarusijos Konstitucijoje į akis krenta tai, kad Lukašenka, paradoksalu, neužkerta sau kelių pasitraukti. Tam numatyti trys variantai. Pirmasis: nustatoma, kad bet kuris naujai išrinktas šalies prezidentas galės valdyti tik dvi kadencijas po penkerius metus, t.y., 10 metų. Suprask, jeigu Lukašenka lieka prezidentu (kad ir nedaugelio pripažintu) iki 2025 metų, po tuomet įvyksiančių naujų rinkimų Baltarusijai beliktų poną pakentėti tik desėtką metelių.

Antrasis: sukuriamas „Visaliaudinis baltarusių susirinkimas“, kurį sudarytų per 1000 narių ir kuris neaiškiu būdu įsiterptų į Baltarusijos politinę sistemą, šalia prezidento ir dviejų rūmų parlamento. Suprask, jeigu Lukašenka visgi pasitraukia iš posto, jis tampa to naujojo tūkstantnario monstro vadovu ir toliau de facto valdo valstybę. Panašiai kaip Kazachstane.

Ir trečiasis variantas: Konstitucijoje numatoma prezidentų neliečiamybė iki gyvos galvos. Suprask, jeigu Lukašenka pasitrauktų arba būtų patrauktas į visišką pensiją, jis nenori kai kurių „Arabų pavasario“ aukų likimo.

Naujoje Konstitucijoje Lukašenka taip pat nepamiršo savo seno uodegos vizginimo prieš Rusiją ir prieš Vakarus. Net tuomet, kai nebeliko jokių šansų būti išgirstam Vakaruose, ponas Konstitucijoje atsisako Baltarusijos karinio neutraliteto ir nebranduolinės valstybės statuso, tačiau tuo pačiu pabrėžia, kad iš šalies teritorijos negalės būti vykdoma jokia karinė agresija. Suprask, Baltarusija nebus Rusijos karinių žaidimų aikštelė.

Taigi Konstitucijoje nė žodžiu neužsiminta apie įsiliejimą į Rusiją. Tai rodo, kad Lukašenka ir toliau siekia išlikti juodu katinu maiše prie Vladimiro Putino durų. Tik taip jis netaps paskutiniu Baltarusijos prezidentu, įsirašiusiu istorijos vadovėliuosna kaip tas, kuris išparceliavo valstybę.

Antras ženklas. Rusijos pozicija

Apsikeitus skambiomis frazėmis su NATO dėl 30 000 Rusijos karių dislokavimo Baltarusijoje, oficialioji Maskva suskubo paskelbti, kad Rusijos kariai čia neužsibus. Maskva aiškiai pamatė, kad nesvarbu, pagal kokias giesmeles apie kraugerišką NATO ji artėtų prie Šiaurės Aljanso sienų, gaus stiprų atsaką. Argumentas: „mes bijome NATO, todėl padidinsime pajėgas prie Ukrainos ar Baltarusijoje“, – iššauks skaitlingesnį JAV ir kitų NATO šalių karių dislokavimą Rytų Europos NATO narėse. Vargu, ar Putinui to reikia.

Nepaisant Putino ir Lukašenkos pompastiškai pasirašytų 28 susitarimų dėl Sąjunginės valstybės, daug „faršo“ toje sutartyje nėra. Iš esmės formalizuojama ta integracija, kuri pagal paprotinę teisę ir taip vyko. Bet tik tiek. Putinas nenori būti agresorius, jis nori būti laikomas pasaulio galinguoju. O tam geriausiai pasitarnauja užšaldyti konfliktai ir marionetės.

Tik problema, kad Lukašenka nėra patogi marionetė, nes kai kurios jo virvutės nutrūkusios. Kiek reikia kantrybės su globotiniu, kuris laksto prieš kameras su neužtaisytu kalašnikovu, svaidosi fantasmagoriniais pareiškimai, siuntinėja savo karius nuo Kazachstano iki Ukrainos sienų ir prišneka, kad prie Rusijos–Baltarusijos Sąjunginės valstybės būtinai prisijungs ir Kazachstanas su Armėnija, priversdamas pastarąją išsikviesti Baltarusijos ambasadorių pasiaiškinti?

Prisiminkime, kad ir liūdnieji 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimai prasidėjo tuo, kad Lukašenka suėmė Rusijos samdinių grupuotę, kuri neva vyko į Baltarusiją atlikti perversmo. Neseniai, duodamas interviu Rusijos valstybinės televizijos propagandistui Vladimirui Solovjovui, Lukašenka pripažino, kad pats asmeniškai priėmė pastarąjį sprendimą ir dėl to nė kiek nesigaili. Jis demonstruoja savo ir Rusijos liaudžiai, kad norėdamas išlikti valdžioje, sprendimus gali priimti ir neatsiklausęs Putino.

Neatmesčiau galimybės, kad neligitimus prezidentas įtaria, jog po vasario 27 d. referendumo Putinas gali susirasti tinkamesnę marionetę.

Ezopinė demokratinių pokyčių regimybė

Laisvasis pasaulis visiškai ignoruoja vasario 27 d. referendumą, tačiau, deja, neatrodo, kad dar turėtų vilties dėl demokratinių pokyčių Baltarusijoje. Panašu, kad Ryanair lėktuvo nutupdymu, migrantų krize ir aktyviu įsitraukimu į krizę prie Ukrainos sienų Lukašenka drastiškai nukreipė Vakarų dėmesį nuo pirminio klausimo – ką daryti su pavogtais 2020 m. rugpjūčio rinkimais.

Visiška režimo izoliacija ir griežtos ekonominės sankcijos nustūmė Baltarusiją į Rusijos glėbį. Kai kurios sankcijos dar ir praturtino režimą dėl monopolinės situacijos rinkoje išaugus kainoms. Kol Rusijai Lukašenkos palaikymas apsimoka labiau nei pokyčiai, situacija primena akligatvį.

Prie Lietuvos (Europos Sąjungos ir NATO) sienos veikia nelegitimus ir neprognozuojamas žmogus, kontroliuojantis ant nestabilaus grunto pastatytą atominę elektrinę. Siekdamos išeiti iš akligatvio, galingosios Vakarų valstybės galėtų pabandyti nuodugniau išsiaiškinti, ar Lukašenkos atsitraukimas tikrai nėra neįmanomas. Priminti Lukašenkai, kad jis yra sakęs, jog po referendumo galėtų pasitraukti, ir paprašyti patikslinti, ką jis turėjo omenyje. Kaip sakoma, kiekviename pokšte yra dalis pokšto. Įdomu būtų suskaičiuoti, kiek Rusijos žmonėms kainuos Lukašenkos režimo išlaikymas, ir pasidomėti, kaip Rusijoje gyvenasi buvusiam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui.

Taip jau susiklostė, kad sausį, vasarį ir kovą Lietuvoje minime mūsų laisvės sukaktis. Žinome, kad laisvės niekas nedovanoja. Jai tik gali susiklostyti palankios aplinkybės. Norisi palinkėti stiprybės Baltarusijos žmonėms.