„Kiekviena valstybė pirmiausia žiūri savo interesų, todėl pietų europiečiai sunkiai supranta mūsų baimę dėl Rusijos, o mes, pripažinkime, nelabai žinome, kas vyksta Balkanuose ar Afrikoje.“

Giedrius Surplys. Niekas nenorėjo karo. Optimisto žvilgsnis į situaciją prie Ukrainos

2022 01 28

Įvyks ar neįvyks karas? Šis klausimas jau keletą mėnesių kankina daugelį, kai šalies, turinčios mažiau gyventojų už Bangladešą, lyderis nusprendė pastumdyti savo ginkluotąsias pajėgas, ir dabar pats pripažįsta, kad nebežino, kaip sustoti. Visgi, pažvelgus plačiau, karo niekam nereikia.

Klaidinga galvoti, kad pasaulis sukasi apie Lietuvą. Kiekviena valstybė pirmiausia žiūri savo interesų, todėl pietų europiečiai sunkiai supranta mūsų baimę dėl Rusijos, o mes, pripažinkime, nelabai žinome, kas vyksta Balkanuose ar Afrikoje.

Tad panagrinėkime, kas vyksta prie Ukrainos sienų, platesniame kontekste.

Rusija. Kodėl, kodėl dabar ir kas toliau?

Nepaisant, kad Vladimiro Putino „Vieningoji Rusija“ laimėjo neseniai įvykusius rinkimus į Rusijos dūmą, paties Putino reitingas net oficialiais Rusijos duomenimis krito nuo 57 procentų 2014 m. iki 32 procentų 2021 m. Baltarusijos ir Kazachstano piliečiai gąsdinančiai timpčioja panašaus sukirpimo lyderių likimo plauką. Ekonomistai prognozuoja, kad Rusijos ekonomika augs tik po 1–2 procentus kasmet. Kai šalia keliskart greičiau auga Kinija ar Europos Sąjunga, tai vadinama ne augimu, o stagnacija.

Pašokusios į viršų žaliavinės energijos kainos yra gera žinia, bet 10 proc. turinti pasiekti infliacija yra labai bloga žinia. Donbaso ir kokia ten dar respublikos jau seniai kainuoja per brangiai, kad jas galėtum pavadinti sėkmingai užšaldytu konfliktu. Labai brangiai kainuoja ir užšaldytas Lukašenka.

Tokiomis aplinkybėmis Putinas ir vėl išsitraukė kozirį, kurio iki šiol nesuprato Vakarai: karinis six pack‘as jo rinkėjams patinka daug labiau nei geri pokyčiai asmeniniuose finansuose. Ypač, jeigu parodęs six pack‘ą gauni vietą prie Vakarų derybų stalo.

Sutelkus šimtatūkstantines pajėgas prie Ukrainos sienų, Rusijai tikrai pavyko gauti daugiau tarptautinio dėmesio nei Bangladešui, tačiau čia Putiną užnešė ant posūkio. Molotovo–Ribentropo stiliaus ultimatumas Vakarams ir agresyvi retorika davė atvirkštinį efektą, – JAV ir NATO nenusileis nė per žingsnį. O karas, net ir nedidelė invazija, gali būti labai brangus (Rusijos įmonių akcijos krinta, ukrainiečiai puikiai ginkluoti ir nežinia, kur jie gali sustoti gindamiesi, o Vakarai tikrai išpildys tai, kuo grasina invazijos atveju).

Taigi teks susirinkti kareivėlius ir susiskaičiuoti nuostolius. Mįslė, kurios iki šiol neįminė Putinas, yra, kada sustoti, kol į Rusijos kietą karate, Vakarai neatsakė minkštu, bet triuškinančiu kung–fu. Vakarams nėra patogi brutali Putino užsienio politika, tačiau kai brutalumas tampa nepakeliamas, Vakarams nebelieka kito pasirinkimo, kaip bausti Rusiją. O Putinui labai norisi sėdėti prie galingųjų stalo, tačiau nelabai norisi keisti manierų, kurios netinka prie to stalo.

Žinoma, Putinui reikės surasti žodžių, kaip Rusijos piliečiams savo misiją pristatyti kaip laimėjimą. Visiems būtų gerai, jeigu tuo laimėjimu taptų susitarimas su NATO dėl taikių konfliktų sprendimų, apsikeitimo informacija sistemos, kuri užkirstų kelią kariniams netikėtumams ir panašiai.

Baltarusija. Kokio velnio ginti pietinę sieną?

Įdomiausias klausimas: ką turėjo omenyje Aliaksandras Lukašenka, siųsdamas karius prie Ukrainos sienos ir teigdamas, kad būtina apginti šalies pietinę sieną? Nuo ko, Karlai? Nuo Ukrainos pajėgų, kurios neaišku, kodėl, turėtų mestis nuo Rusijos grėsmės į Baltarusijos pusę? Nuo Rusijos, nes Lukašenka jau susapnavo, kad ji nukariavo Ukrainą?

Kai žmogus siunčia žinutes, kad yra visiškai lojalus ir atviras Rusijai, ir tuo pačiu ruošiasi gintis nuo iš jos pusės dvelkiančios grėsmės, tai vadinama... Panašu, kad Lukašenka nebeturi ambicijų sėdėti prie lyderių stalo, kokių turėjo po 2015 m. Minsko susitarimų. Jis besąlygiškai atsisakė neutralaus Maskvos ir Kijevo tarpininko vaidmens, nes tik Maskva, tik Maskva tebeapsimeta jį laikanti valstybės vadovu.

Atsidėkodamas už tai, Lukašenka paskelbė, kad Baltarusija atsisako neutralios branduoliniam ginklui valstybės statuso, suteikdamas peno diskusijoms, kad Rusija permes čia savo branduolines galvutes. Tačiau juk ta pati Rusija ką tik su JAV, Kinija, Prancūzija ir Jungtine Karalyste publikavo oficialius pareiškimus, kad branduolinė ginkluotė yra reikalinga tik gynybos tikslams. Tai de facto suponuoja, kad visos šios šalys nesvarsto panaudoti šios ginkluotės net kilus kokiam nors konfliktui.

Panašu, kad ponas Lukašenka užsisėdėjo prie seno žaidimo, kur flirtuodavo tai su Rusija, tai su ES. Jis vėl kartoja senus manevrus, nes artėja jo paties sumanytas ir surežisuotas vasario referendumas dėl Konstitucijos pakeitimo. Tas pats referendumas, kurio idėja kilo po pavogtų prezidento rinkimų. Tas pats referendumas, kuriuo Lukašenka siekia legalizuoti savo prezidentavimą.

Galbūt kariuomenės siuntinėjimas nuo ES sienų iki Kazachstano, o galiausiai – prie Ukrainos, yra skirtas pavizginti uodegą prieš Maskvą, tuo pačiu baltarusiams demonstruojant, kad Baltarusija bus ginama nuo bet kokios invazijos, net ir iš Rusijos? Galbūt tuo kariniu paradu siekiama nukreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį nuo būtinybės tvarkingai ir tinkamai stebėti referendumą? Turbūt viskas kartu. Desperatiškai. Nes tai yra paskutinis Lukašenkos pasispardymas.

JAV. Kuo greičiau pašalinti trukdį.

Putinas su savo Ukrainos kampanija Joe Bidenui ir JAV yra tik erzinantis trukdis, atitraukiantis dėmesį nuo daug svarbesnių klausimų.

Pirma, Kinija. Pramiegotas Kinijos suklestėjimas ir nuožmi konkurencija IT ir prekybos srityje verčia sutelkti visas jėgas į Tolimuosius Rytus. Atmetęs daugelį savo pirmtako Donaldo Trumpo politikos nuostatų, Joe Bidenas, iš esmės, toliau vykdo Trumpo pradėtą Kinijos sulaikymo strategiją.

Antra, Vidurio Rytai. Reikia kažkaip „suvirškinti“ pasitraukimą iš Afganistano ir susigrąžinti įtaką išteklių turtingame regione, į kurį aktyviai kėsinasi ta pati Kinija. Nuolatinę įtampą kelia Iranas su savo urano sodrinimo ambicijomis. Kaip hidra bet kada gali susiorganizuoti teroristai.

Galiausiai, šiais metais vyks labai svarbūs vidurio laikotarpio rinkimai į Kongresą, kur demokratai kausis išlikimo kovoje su respublikonais. Šie rinkimai yra labai stiprus signalas, kaip amerikiečiai vertina šalies prezidentą.

O kaip jautriai į šiuos rinkimus žiūri J.Bidenas, jis pademonstravo pavadindamas „kvailu kalės vaiku“ garsų žurnalistą, kuris uždavė klausimą, ar prieš vidurio laikotarpio rinkimus prezidentas nejaučia atsakomybės dėl infliacijos. Taigi šiemet, kai Bidenas nori nudžiuginti amerikiečius trilijoninėmis investicijomis į kelius ir klimato kaitą bei susitelkti į vienybės atkūrimą šalies viduje, Rusijos klausimą reikia užgesinti kuo greičiau.

Po Afganistano J. Bidenui tikrai nereikia dar vieno karo toli toli Rytų Europoje. Todėl jis grasinimais, svarstymais siųsti karių į Europą, ir diplomatų šeimų evakavimu (signalizuojančiu Rusijai, kad lengvo pasivaikščiojimo nebus) padarys viską, kad Putinas atsitrauktų „be kulkos“.

Vokietija. Kokia bus gerų santykių kaina?

Naujajam Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui reikia užpildyti Europos lyderystės vakuumą, atsiradusį pasibaigus Angelos Merkel erai. Jam teks subalansuoti nuo Kinijos iki Rusijos besidriekiančius Vokietijos pramonės gigantų interesus ir aštrėjančius saugumo iššūkius. Vokietijoje yra tik viena nebalansuotina doktrina, kurią lemia II Pasaulinio karo randai – bet kas yra geriau už karą.

„Geriems ir stabiliems Maskvos ir Berlyno santykiams nėra alternatyvos“, – pareiškė naujoji Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. Naujoji Vokietijos Vyriausybė paskelbė, kad netieks ginklų Ukrainai, ir netgi neleido Jungtinės Karalystės lėktuvams su Ukrainai skirta ginkluote kirsti Vokietijos oro erdvės. Tai nustebino Ukrainą ir Vakarus. Tačiau tai yra tęstinė Vokietijos politika, tebesigydanti nacių palikimą.

Neskubėkime smerkti draugų. Gerus santykius su Rusija Vokietija nebūtinai įsivaizduoja per dujų vamzdį ir besąlygiškas nuolaidas. Tiesiog ji renkasi ne karines poveikio Rusijai priemones.

Stipriausia iš tokių priemonių atrodo visų ES šalių įtikinimas dėl griežtų ekonominių sankcijų Rusijai.

Prancūzija. Macrono šansas tapti Europos lyderiu.

Pasitraukus A. Merkel, prezidentui Emmanueliui Macronui sušvito viltis įsitvirtinti „Kam skambinti Europoje“ kėdėje. Būtina veikti greitai ir efektingai, nes šiais metais įvyks Prancūzijos prezidento rinkimai. Įrodęs, kad gali vesti Europą per krizes, E. Macronas įgytų daugiau persvaros prieš savo radikalią ir gana prorusišką konkurentę Marine Le Pen.

Taigi Rusijos sutramdymas yra Prancūzijos prezidento šansas, jeigu jis bent kuriam laikui atsisakys plano tolti nuo JAV ir remtis tik Europoje pajėgomis.

Macronas jau prapliupo grasinimais dėl pasekmių Rusijai. Jo argumentai bus tuo svaresni, kuo daugiau jis kalbės kaip NATO lyderis. Bet įsitraukimas į tikrus karinius veiksmus vargu ar padėtų prezidento rinkimuose.

Jungtinė Karalystė. Džentelmenas ir po „Brexit“

Ministras pirmininkas niekaip neišsprendžia problemos, ar jis dalyvavo vakarėlyje. Išgyvendamas pasitikėjimo nuosmukį ir ekonomines „Brexit“ pasekmes, jis demonstruoja ryžtingiausią palaikymą Ukrainai.

Akivaizdu, kad britų meilė Europai net ir po skyrybų. Londonas demonstruoja, kad lieka patikimu JAV ir ES saugumo partneriu ir džentelmeniška atsvara Vokietijos–Prancūzijos pragmatizmui. Tai – Jungtinės Karalystės būdas išlikti didžiosios politikos scenoje.

Lietuva. Reikalaukime vienybės, bet ne vienodybės

Atkreipkime dėmesį į Ukrainos, ne savo valia atsidūrusios pasaulio dėmesio centre, prezidento Volodimiro Zelenskio poziciją: siekiame visiško situacijos deeskalavimo taikiu būdu, esame viskam pasiruošę, nereikia šaukti, kad viskas pražuvo.

Gilinkimės į savo partnerių situaciją ir ateikime jiems į pagalbą. ES ir NATO narių skirtumai nebūtinai turi būti mūsų silpnybė. Galbūt būtent skirtingos poveikio priemonės, kurias yra linkę taikyti skirtingos valstybės, ir veda iš proto vienalytę kaip chruščiovkės monolitas Rusijos užsienio politiką?

Svarbiausia, kad visi mūsų partneriai veiktų koordinuotai ir pagarbiai vienas kito atžvilgiu. Toks yra optimistinis scenarijus, kad išvengtume karo.