„Deja, vis dar dažnai kaltiname Briuselį, nors patys nesugebame deramai atstovėti Lietuvos interesų ir veiksmingai pasinaudoti ES galimybėmis.“

Giedrius Surplys. Lietuvis Europos Sąjungoje. Prisiminimai, palyginimai ir galimybės. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?

2024 05 02

1993 m. vasarą kartu su Viktorija Čmilyte dalyvavau Europos vaikų šachmatų čempionate Vengrijoje. Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinktinės važiavo vienu autobusu. Parą laukėme prie sienos su Lenkija, pusę paros – prie sienos su Slovakija ir dar kažkiek – prie sienos su Vengrija. Atvykę į miestą sudėtingu pavadinimu „Sombathėjus“, buvome apgyvendinti tokiame kukliame bendrabutyje, kartu su šachmatininkais iš kitų posovietinių valstybių. O netoliese stovėjo prabangus (man taip pasirodė) viešbutis, kuriame gyveno Vakarų valstybių atstovai. Teisę dalyvauti Europos čempionate įgydavo tik Lietuvos vicečempionai.

Laimėdavai tik teisę, – Lietuvos šachmatų federacija nebuvo pajėgi padengti dalyvavimo Europos čempionate išlaidų. Taigi mano tėvai labai „džiaugėsi“ ta iškovota teise ir visomis išgalėmis ieškojo rėmėjų Plungėje. Rado. O patys į kelionę įdėjo 40 dolerių. Dviem savaitėms. Tai buvo dideli pinigai (vidutinis atlyginimas Lietuvoje tuo metu buvo apie 100 dolerių)! Aš juos pamečiau trečią varžybų dieną. Likusią „komandiruotę“ išgyvenau iš komandos draugų surinktos beprocentės paskolos. Tokie tat prisiminimai. Beje, ar jums įdomu, kaip man sekėsi tose varžybose? Viktorija Čmilytė tapo Europos čempione.

Švenčiame Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetį. Šalia gražios statistikos apie nuo 2004 iki 2024 m. penkiskart išaugusius atlyginimus ir pensijas (senosiose ES narėse tas augimas yra dvigubai lėtesnis), kiekvienas turime savo asmeninę istoriją, kaip pasikeitė gyvenimas, tapus „europiečiais“. Kokia jūsų istorija?

Palyginimai

ES lėšos kasmet sudaro apie 12% Lietuvos biudžeto pajamų. Iš tų lėšų gražinama mūsų aplinka, vykdomos socialinės ir verslo skatinimo programos. Studentai ir dėstytojai keliauja po Europą pagal Erasmus+ programą. Lietuvos įmoka į ES biudžetą kasmet yra maždaug keturis kartus mažesnė (apie 660 mln. eurų), nei gaunama nauda (apie 2,4 mlrd. eurų).

Laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas jau leido pamiršti, ką reiškia keliolikos valandų eilės prie sienos su Lenkija ar didžiuliai mokesčiai už tarptautinius bankinius pavedimus. O roam like home iniciatyvos dėka nebereikia siųsti sms mamai: „Perskambink, bus pigiau“, kai atostogauji Ispanijoje ar Latvijos pajūryje.

Kavos puodelis Vilniuje ar Šakiuose kainuoja brangiau nei Vienoje ar Venecijoje. Užknisa. Bet tai, kad įperkame tą kavą, rodo, kaip pakilo mūsų pragyvenimo lygis.

Prisiminkite kokį nors savo nuotykį Europoje apie 2004-uosius. Šiandien tas pats nuotykis turbūt būtų oresnis? Taigi švęskime ES narystės jubiliejų! Yra, ką švęsti.

Galimybės

Tačiau jubiliejiniame šurmulyje nevenkime diskusijų, kiek procentų tikro europiečio pasiekėme.

Kodėl lyginant BVP vienam gyventojui, tebesvyruojame ties 75 procentais nuo ES vidurkio?

Kodėl vidutinis atlyginimas Lietuvoje vis dar yra beveik keturiskart mažesnis nei Liuksemburge, o Zarasuose – net 1000 eurų mažesnis nei Vilniuje?

Kodėl pensijos Lietuvoje išlieka maždaug dvigubai mažesnės už ES vidurkį?

Kodėl būsto ir verslo paskolų palūkanos maždaug pusantro karto viršija ES vidurkį?

Kodėl mūsų žemdirbiai vis dar gauna kuklesnes tiesiogines išmokas?

Kodėl ES investicijas galima panaudoti išblizginant kelius Lenkijoje, bet niekaip negalima Lietuvoje?

Taip, daugelis iš mūsų „nelygybių“ yra tose srityse, kurios nepriskirtos ES kompetencijai. Socialinė politika sudaro taip vadinamą trečiąjį ramstį, kur sprendimų teisė palikta valstybėms narėms. Tačiau tai nereiškia, kad negalime Lietuvoje sumaniau pasinaudoti ES teikiamomis galimybėmis (tiek ES lėšomis, tiek Europos socialinių teisių ramsčio pasiūlymais). Pagrindinė taisyklė – investuokime į savo valstybės, verslo ir žmonių gebėjimus, o ne „pravalgykime“ paramą.

Taip, daugelį, iš pirmo žvilgsnio, akivaizdžių sprendimų apriboja ES vieninga rinka ir sąžiningos konkurencijos taisyklės. Tačiau jeigu įvesti lengvatinį PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams galima Lenkijoje, gal pavyktų ir Lietuvoje? Jeigu nustatyti sąžiningas pieno supirkimo kainas įmanoma Ispanijoje, gal verta pabandyti ir Lietuvoje? Jei Prancūzijos gyventojai nepajunta būsto paskolos palūkanų šoko, Europos centriniam bankui drastiškai pakėlus EURIBOR normas, gal pasvajokime apie tai ir Lietuvoje? ES piliečiais tapome ne tam, kad tupėtume po šluota. Ieškokime drąsių ir naudingų sprendimų. Ir neapauginkime ES programų ir direktyvų papildomais pertekliniais biurokratiniais reikalavimais.

Deja, vis dar dažnai kaltiname Briuselį, nors patys nesugebame deramai atstovėti Lietuvos interesų ir veiksmingai pasinaudoti ES galimybėmis.

Sulaukus dvidešimties, Lietuvoje jau legalu išgerti alkoholio. Sulaukę dvidešimties kaip ES narė Lietuva, jau turėtume pradėti veikti kaip suaugę ir brandūs asmenys – kovoti už save ir prisiimti atsakomybę, užuot kaltinę kitus dėl savo nesėkmių.

Tai su jubiliejumi, ponai ir ponios!