Giedrius Surplys. Landsbergis neturi „prabangos neesminiams dalykams“. Prašyčiau patikslinti

2022 09 14

Užsienio reikalų ministras šį rudenį pasitiko itin ilgu ir, nuoširdžiai, didelės politologinės vertės straipsniu, kuriame nubrėžė savo artimiausią darbotvarkę: „Ukrainoje padedame ginti ir laisvojo pasaulio egzistavimo prielaidas, todėl visos jėgos, pastangos, visos mintys turi būti nukreiptos ta linkme. Neturime prabangos neesminiams dalykams. Perspektyvų greitam palengvėjimui ir geroms išeitims artimuoju laikotarpiu nematau.“ Nežinau, kiek žmonių rašė išsamų Gabrieliaus Landsbergio rašinį, tačiau tarp viceministro Adomėno plunksnos vertų pamąstymų apie autoritarinio ir demokratinio pasaulio armagedoną pasigedau konkrečių a, b, c žingsnių, kaip Lietuvos diplomatija dabar ketina vykdyti savo misiją, aprašytą Konstitucijos 135 straipsnyje: „Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves“.

Taip, Ukraina kovoja už mus. Taip, negalime leisti sau ir pasauliui sudvejoti pagalbos Ukrainai būtinybe. Ir taip, šiuo metu svarbiausias mūsų tikslas – užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę. Tačiau tokį infliacijos rudenį, kai piliečiai sulaukia keliais kartais išaugusių energijos sąskaitų, o verslas neblefuoja apie 5 krizes vienu metu (COVID-19 padarinių, tiekimo grandinių, energetikos, prarastų rinkų ir lustų), mūsų užsienio politika neturi teisės atsisakyti „prabangos neesminiams dalykams“. Taip, Lietuvos liudijimas apie autoritarinių režimų apetitą šiuo metu yra labai laukiamas ir vertinamas užsienio valstybėse. Būtų nesąžininga sakyti, kad dabartinė Užsienio reikalų ministerijos vadovybė (kaip, beje, ir visos Užsienio reikalų ministerijos vadovybės iki tol) čia nenuveikė didžių darbų. Tačiau norisi tikėti, kad po pasaulį keliaujantys Užsienio reikalų ministerijos atstovai ir Lietuvos atstovybėse dirbantys diplomatai turės ir daugiau vadovybės instrukcijų, ypač ekonominės ir viešosios diplomatijos srityje. Ypač turint omenyje Lietuvos, kaip nepaprastąją padėtį paskelbusios zonos įkaitusioje Kaliningrado ir Baltarusijos kaimynystėje, įvaizdžio išsikerojimą, kuris mažina užsienio turistų ir investicijų srautus Lietuvoje.

Vadovavimas mokesčių mokėtojų, pirmiausia verslo, išlaikomai Užsienio reikalų ministerijai, kuris apsiriboja politologų frazių apie tironų ir demokratijų kovą citavimu ir visiškai ignoruoja Lietuvos gyventojų ekonominius poreikius, – štai, kas būtų tikrai per didelė prabanga sunkiausiais laikais nuo Nepriklausomybės. Nesusikalbėjimas su Lietuvos užsienio politikos ir verslo veikėjais ir slidinėjimas ant sankcijų Baltarusijos trąšoms ar Kaliningrado tranzito ledo, kai Putinas įvairiais būdais testuoja europiečių vienybę, irgi būtų per didelė prabanga.

Todėl bus kritiškai svarbu, ar vertindamas sunkią geopolitinę ir ekonominę situaciją, Užsienio reikalų ministras ir gausiausiai Seime atstovaujamos TS-LKD partijos pirmininkas (čia – tas pats asmuo) matys poreikį artimiausiu metu pasiūlyti, ko jis ketina imtis trijose (neesminėse?) taktinėse srityse.

Pirmiausia, ar ir kokių bus pastangų sutelkti vieningai ir koordinuotai užsienio politikai Respublikos Prezidentą, Vyriausybę ir Seimą? Ligšiolinėse Seimo kadencijose pavykdavo į komandą pasitelkti ir opoziciją. Ar ši kadencija išliks kitokia, kai sprendimai priimami taip po kilimu, jog nustebusi aikčioja ne tik opozicija, bet ir verslas, ekspertai, Prezidentūra, Seimo komitetai ir šakinės ministerijos? Koks bus valdančiųjų sužlugdyto Partijų susitarimo dėl užsienio politikos likimas?

Antra, ar ir kokių konkrečių veiksmų bus imtasi viešosios diplomatijos srityje? Kaip mūsų diplomatai išnarplios dilemą, kad Lietuvai būtina išspręsti kritinius saugumo iššūkius (užsitikrinant sąjungininkų paramą), tuo pačiu metu nesugriaunant saugios NATO ir ES narės su greičiausiu pasaulyje internetu, IT, lazerių ir biomedicinos genijais, kūrybinėmis industrijomis ir kitais pranašumais reputacijos?

Trečia, ar ir kokių neatidėliotinų pavedimų turės mūsų atstovybės užsienyje, analizuodamos geriausius nūdienos ekonominių problemų sprendimus kitose valstybėse, ieškodamos pigesnių energijos išteklių variantų, siūlydamos greitesnės atsinaujinančių išteklių plėtros sprendimų (pvz., įsigyjant saulės energijos modulių Lenkijoje) ar padėdamos verslui įžengti į naujas rinkas (pvz., šiuo metu itin deficitinėse ginkluotės ar maisto pramonės srityse)?

Jeigu atsakymų į šiuos klausimus nebus, Užsienio reikalų ministerija, kaip ir visa XVIII Vyriausybė, ir toliau išlaikys neblogos strategės, bet itin silpnos taktikės reputaciją. Tai dar vadinama žirafos efektu (matau toli, bet žengdamas pirmyn išspardau viską po kojomis). Tada prabanga „neesminiams dalykams“ ir toliau liks pačių skęstančių gyventojų ir verslo reikalu.