Giedrius Surplys. Kas apsaugos NATO: Ukraina ar Šiaurės Atlanto sutartis

2023 05 18

Viena didžiausių artėjančio Vilniaus NATO viršūnių susitikimo intrigų yra klausimas, ar Volodymyrui Zelenskiui bus parodytos atviros NATO durys, kurių jis sako negalintis rasti. Kita didžiausia intriga – ar Aljanso sąjungininkėms pavyks susitarti, kad kiekviena šalis nustatytų 2 procentų grindis gynybai.

Šiuos du tikslus, kaip vienus 5 svarbiausių prioritetų Lietuvos derybininkams, besiderantiems dėl liepos 11-12 d. NATO viršūnių susitikimo Vilniuje sprendimų, nustatė ir Seimas, 2023 m. balandžio 6 d. 129 balsais prieš 0 priėmęs rezoliuciją dėl Lietuvos pagrindinių tikslų NATO aukščiausiojo lygio susitikime. Kad pasiekti abiejų šių tikslų lengva nebus, rodo vieši NATO generalinio sekretoriaus ir sąjungininkių atstotų pareiškimai. Tačiau iki NATO šalių vadovų susitikimo Vilniuje dar liko intensyvūs 2 mėnesiai.

NATO durys Ukrainai

Lietuvių folklore „parodyti duris“ paprastai reiškia nelabai malonų subtilų signalą. Matyt, tą patį jaučia ir už savo ir mūsų laisvę kariaujančios Ukrainos prezidentas V.Zelenskis, šaržuotai pasisakydamas apie dar 2008 m. Bukarešto NATO viršūnių susitikime Ukrainai žodžiu atvertas Aljanso duris: „metų metus mes girdėjome apie tariamai atviras duris į NATO, bet mes taip pat girdėjome, kad negalime per jas įeiti“. Bukarešte paskelbta Ukrainos euroatlantinės erdvės perspektyva buvo didžiulis laimėjimas, tačiau ji išlieka įstrigusi jau 15 metų.

Seimo deklaracijoje rašoma: „Vilniuje vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime Ukrainą būtina pakviesti tapti NATO valstybe nare (pasirašant stojimo protokolus ir pradedant ratifikavimo procesą, kai tam atsiras sąlygos)“. Su tokiu mandatu Prezidentas Gitanas Nausėda, Užsienio reikalų ministras ir diplomatai bei Seimo nariai dabar intensyviai lanko NATO sostines, bandydami pateikti mūsų argumentus už Ukrainos narystę ir išgirsti sąjungininkų baimes ir kontrargumentus.

Mūsų argumentai kyla iš elementaraus istoriškai patirto supratimo, kad Putiną atgrasys ne NATO 5 straipsnis, o realus stiprus vieningas atoveiksmis į bet kokią agresiją. Toks, kokį pademonstravo ukrainiečiai. Mes prisimename, kad tiek 2008 m. užpuldamas Sakartvelą, tiek 2014 m. atsiriekdamas Krymą, tiek 2022 m. pasileisdamas į kvailą kraugerišką karą visoje Ukrainoje, Putinas kartojo: darome tai tam, kad NATO nepriartėtų prie Rusijos. Taigi, kuo greičiau pradėdami Ukrainos stojimą į NATO, mes ne tik motyvuosime Ukrainos karius ir kenčiančius civilius, bet ir sumenkinsime Putino ir jo pakalikų pretekstą tęsti beprasmį karą. Ar Putinas grasins? Taip! Bet jis grasino ir Suomijai bei Švedijai, tik realiai nebesugebėjo sukelti jokios grėsmės. 2024 m. Rusijoje suplanuoti Putino prezidento „rinkimai“. Jei karas Ukrainoje Kremliui nesiklostys, o Ukraina pradės NATO stojimo procedūras, rusams teks apsispręsti, ar nori prezidentu matyti veikėją, kuris užtraukė šaliai sunkiai pakeliamas sankcijas, apsunkino kelius atostogauti ar apsipirkti Vakaruose, sužlugdė šalies kultūros ir sporto įvaizdį, pralošė karą ir suvienijo NATO bei ES.

Dažniausias kontrargumentas iš kai kurių mūsų sąjungininkų: jeigu Ukraina tampa Aljanso nare, NATO automatiškai įsitraukia į karą su Rusija, pagal 5-jį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį; mūsų visuomenės tam nepasiruošusios. Įdomu paimti ir paskaityti, ką gi sako tas garsusis 5 straipsnis:

Šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, ir todėl susitarė, kad tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms Šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti.
Taigi... „imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini...“.

Taigi Vilniaus NATO viršūnių susitikime sąjungininkės gali pakviesti dėl Europos laisvės kovojančią Ukrainą prisijungti prie Aljanso, nesukurdamos jokios grėsmės įsitraukti į karą su Rusija. Tai, kad Ukraina bus pakviesta pradėti prisijungimo prie NATO procedūras, nereiškia, kad ji artimiausiu metu taps visateise NATO nare. Po formalaus pakvietimo reikėtų pasirašyti stojimo protokolus, po to sektų ilgas stojimo į NATO ratifikavimo procesas visose NATO valstybėse. Tai galėtų trukti ne vienerius metus. Matome, kad net mažiau probleminiu Švedijos atveju stojimas gali užtrukti. NATO plėtros istorijoje buvo įvairiausių stojimų. Vienos šalys stojo pakankamai greitai ir paprastai, kitoms buvo keliami įvairūs su naryste susiję reformų reikalavimai. Taigi, istorinis Vilniaus NATO viršūnių susitikime priimtas sprendimas tereikštų Ukrainos prisijungimo prie NATO pradžią, o pabaiga galėtų įvykti vėliau, pavyzdžiui, kitais metais planuojamame Vašingtono NATO viršūnių susitikime. Priminsiu, kad 2024 m. įvyks ir JAV prezidento rinkimai.

Pinigai gynybai ir saugumas

NATO priklauso 31 valstybė. Mažiau nei trečdalis iš jų vykdo 2014 m. Velso NATO viršūnių susitikimo įsipareigojimą gynybai skirti 2 procentus nuo BVP (JAV, Jungtinė Karalystė, Graikija, Lenkija, Estija, Latvija ir Lietuva). Ir Lietuva, ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas tikisi, kad Vilniaus NATO viršūnių susitikime pavyks susitarti net tik dėl šio įsipareigojimo įvykdymo kuo greičiau, bet ir dėl dar ambicingesnių gynybos finansavimo planų.

Karas Ukrainoje parodė ne tik NATO valstybių pasiryžimą padėti Ukrainai, bet ir apytuščius karinės technikos angarus. Todėl rimtesni įsipareigojimai finansuoti gynybą yra būtini ir neatidėliotini.

Situacija su gynybos finansavimu NATO Aljanse yra labai skirtinga. Kai kurios šalys narės vykdo 2 procentų įsipareigojimą ir stengiasi skirti kariuomenei dar daugiau lėšų. Kai kurios skundžiasi negalinčios artimiausiu metu padidinti finansavimo dėl ekonomikos iššūkių. Yra ir tokių, kurios apgailestauja, kad pinigų turi tiek daug, kad pritrūksta fantazijos, kaip apginkluoti nedideles karių skaičiumi kariuomenes už tas milžiniškas lėšas, kurios sudaro 2 procentus nuo turtingos šalies BVP.

Tai verčia atkreipti dėmesį į Šiaurės Atlanto sutarties 3 straipsnį:

Kuo efektyviau siekdamos šios Sutarties tikslų, Šalys, kiekviena atskirai ir kartu, nuolatinėmis ir veiksmingomis savo pačių bei tarpusavio paramos priemonėmis palaikys ir plėtos individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti.

Pradedant Vilniaus NATO viršūnių susitikimu Aljansui vertėtų pradėti mąstyti apie solidarumo principo pritaikymą NATO sąjungininkų gynybai. Taip, kaip Baltijos šalių dangų saugo kitų NATO sąjungininkų oro policijos lėktuvai, taip, kaip Vokietijos brigada bus dislokuota Lietuvoje, šiai užtikrinus tinkamas sąlygas vokiečių kariams, taip NATO galėtų sukurti sistemą, kurioje daugiau mokėti norinčios ir galinčios sąjungininkės galėtų bendradarbiauti su tomis Aljanso šalimis, kurios nori ir gali gintis.

Tai vėl sugrąžina mus prie Ukrainos, kuri šiuo metu saugo NATO nuo Putino agresijos. Ukraina puikiai atitinka NATO 10-jį straipsnį:

Šalys vieningu susitarimu gali pakviesti bet kurią kitą Europos valstybę, galinčią remti šios Sutarties principus ir prisidėti prie Šiaurės Atlanto regiono saugumo, prisijungti prie šios Sutarties.

Taigi Ukraina, jos maždaug pusės milijono karių kariuomenė, apginkluota šiuolaikiškiausiais Vakarų valstybių ginklais ir nuo 2014 m. kariaujanti su Putino Rusija, prie Aljanso prisijungtų kaip saugumo „davėja“, o ne „gavėja“.

Beje, Šiaurės Atlanto sutarties 6 straipsnis aiškiai apibrėžia teritorijas, kuriose galioja jau aptartas 5 straipsnis:

5 straipsnyje vartojama sąvoka „vienos ar kelių Šalių ginkluotas užpuolimas“ reiškia ginkluotą užpuolimą: bet kurios Šalies teritorijos Europoje ar Šiaurės Amerikoje, Prancūzijos Alžyro Departamentų, Turkijos teritorijos arba salų, esančių bet kurios iš Šalių jurisdikcijoje Šiaurės Atlanto regione į šiaurę nuo Vėžio atogrąžos; bet kurios iš Šalių pajėgų, laivų ar orlaivių, kai šie yra tose teritorijose ar virš jų, ar bet kuriame kitame Europos regione, kur Sutarties įsigaliojimo dieną yra dislokuotos bet kurios iš Šalių okupacinės pajėgos, arba Viduržemio jūroje ar Šiaurės Atlanto regione į šiaurę nuo Vėžio atogrąžos.

Tai reiškia, kad NATO negalėtų kariauti gindamas Taivano salą. JAV tam reikėtų burti „norinčių“ koaliciją. Kodėl atkreipiu dėmesį į tai? Todėl, kad tai – dar vienas argumentas už Ukrainos narystę NATO. Jos prisijungimas prie NATO nuimtų didžiulį krūvį nuo JAV ir Europos pietinių valstybių. NATO rytinis flangas būtų saugesnis.