Giedrius Surplys. Ar jau galime kalbėti apie Ukrainos pergalę?

2023 03 02

2023 m. vasario 24 d. vakarą Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis surengė net dvi su puse valandos trukusią spaudos konferenciją į Kyjivą sugužėjusiems viso pasaulio žurnalistams. Prieš metus užpultoje ir didvyriškai apsigynusioje Ukrainoje knibždėte knibžda buvusių valstybių prezidentų, parlamentarų, pasaulinio garso filosofų. Galbūt todėl sostinėje pirmą kartą po ilgo laiko nė karto nekaukė pavojaus sirenos. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis atvyko su pirmaisiais vokiškais tankais „Leopard“. Ar jau galime kalbėti apie Ukrainos pergalę?

Drąsiai, jeigu turėtume omenyje tik politinės ir širdžių diplomatijos sritis. Vasario 23 d. Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje net 141 valstybė pritarė rezoliucijai, kad Rusija privalo palikti Ukrainos teritoriją. Viso pasaulio visuomenės nepavargo palaikyti Ukrainą ir remti jos žmones. Tačiau iki pilnos visiškos pergalės dar trūksta. Ir jeigu karo pradžioje daugelis pasaulio lyderių kartojo: „Reikėjo klausyti Baltijos šalių“, tai šiuo metu populiariausias posakis: „Klausykime ukrainiečių ir duokime viską, ko reikia pergalei“.

Karo metines sutikau Kyjive su 24 parlamentarais iš 14 šalių, kaip Andriaus Kubiliaus ir Žygimanto Pavilionio suburto tinklo „United for Ukraine“ narys. Mus priėmė ir Ukrainos prezidentas Zelenskis, ir Aukščiausiosios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančiukas, pasak kurio, „United for Ukraine“, suvienijęs per 400 narių iš visos Europos, tapo labai svarbiu komunikacijos ir pagalbos Ukrainai telkimo kanalu. Tvirti ir pergale neabejojantys Ukrainos vadovai pabrėžė:

KARAS NESIBAIGĖ

Nuo 2022 m. gruodžio iki dabar Rusija prie Ukrainos sienų savo karių ir ginkluotės skaičių padidino apie 50 proc. Akivaizdu, kad ruošiasi kariauti toliau. Pasak vieno pareigūno, jeigu Rusija raketas paleidžia iš Juodosios ar Azovo jūros, Kyjivo gyventojai turi apie valandą pasislėpti. Jei naikintuvas pakiltų iš Baltarusijos, – tik 5 minutes.

Atakuojami Ukrainos energetikos objektai, nors energetikos ministras Germanas Galuščenko pasidžiaugė, kad pavyko išgyventi žiemą, o Rusija pastarąsias 2 savaites neapšaudė nė vieno objekto.

Zaporižios atominė elektrinė tebėra rusų rankose. Rusai nuleidinėja prie jos esančios užtvankos vandenį, taip sukeldami grėsmę, kad Zaporižios atominės elektrinės reaktoriai nebus pakankamai aušinami. Nors pagal visuomenės apklausos duomenis, 90 proc. ukrainiečių jau nebebijo net Rusijos taktinio branduolinio smūgio.

Ukrainiečiai prašo ES sankcijų „Rosatom“, ypač jei Rusija nepasitrauks iš Zaporižios ir toliau kels grėsmę jos saugumui.

Rusija pagrobė tūkstančius Ukrainos vaikų. Ukrainiečiai prašo padėti juos susigrąžinti. Prašo dalytis informacija apie į mūsų šalis atbėgusius Ukrainos vaikus ir būti akyliems, nes Rusija gali pasiūlyti įsivaikinimui iš Ukrainos pagrobtų vaikų.

Su Ukrainos prezidentu Zelenskiu susitikome vasario 23 d. – karo metinių išvakarėse. Ir jis pajuokavo: „Atvykote šiuo simboliniu laiku? Esate drąsūs žmonės“, – ir pridūrė: „Gerai, kad šią naktį praleisite su mumis“. Ukrainos vicepremjerė Olha Stefanišina antrino: „Visi, kurie atvyksta į Ukrainą, yra gyvas skydas, saugantis Ukrainos žmones“. Iš visų pareigūnų, su kuriais turėjome garbės susitikti, girdėjome: „Ačiū, ačiū, ačiū už visą pagalbą ir paramą, kurią jūsų žmonės nepavargdami telkia Ukrainai ir ukrainiečiams“.

Ko reikia pergalei

Prezidentas Zelenskis nuoširdžiai prašė paspartinti karinės paramos siuntimą: „Labai vertiname visą Jūsų paramą, bet labai prašau, – gal galima paskubinti jos siuntimą. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad jei jau priėmėte sprendimą skirti ginklų, jie iš karto pasiekė Ukrainą. Deja, bet viskas vyksta daug lėčiau“. Visi Ukrainos pareigūnai pabrėžė du dalykus: kiekviena diena be karinės technikos papildymo – tai prarastos ukrainiečių gyvybės; kiekviena diena su uždelstu karinės technikos tiekimu – tai diena Rusijos kariuomenei pasistiprinti patrankų mėsa ir sutrūnijusiais tankais.

Prezidento Zelenskio kelio į pergalę planas ambicingas:

A. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija, kad Rusija privalo pasitraukti iš Ukrainos. Šis žingsnis jau pasiektas. Už balsavo 141 valstybė.

B. Surengti viršūnių susitikimą dėl 10 žingsnių plano Ukrainos saugumo garantijoms užtikrinti.

C. Sutelkti viso pasaulio šalis teikti vieną ar kitą paramą, numatytą 10 žingsnių plane. Prezidentas tikisi, kad prie kai kurių priemonių prisijungs ir Kinija. Jis ketina susitikti su Kinijos vadovu Xi. Matant, kokiu pasaulio epicentru yra tapusi Ukraina, galima spėti, kad prezidentui Zelenskiui pavyks sutelkti „pergalės koaliciją“ ir galutinai išmušti Rusiją iš tarptautinės orbitos. Vakarų lyderiams labai svarbu neužsiliūliuoti palaikant Ukrainą ir drąsinant vieniems kitus bendraminčių burbule, bet įtikinėti Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos ir Okeanijos valstybes būti civilizacijos, tarptautinės teisės, žmogaus teisių, tiesos ir gėrio pusėje.

Ukrainai svarbi ir ES narystė. Jos link šalis juda labai greit, įgyvendindama Europos Komisijos rekomendacijas. Tikisi analogiškos spartos ir iš Europos. Su mumis buvę Ispanijos, kuri nuo liepos pirmininkaus ES, atstovai nuolat kartojo, kad Ukrainos derybų dėl ES narystės pradžia bus pagrindinis Ispanijos prioritetas šiais metais.

Ir žinoma, NATO. Beveik 90 proc. ukrainiečių palaiko šalies narystę ES ir NATO.

Aukščiausiosios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančiukas sakė: „Artėjantis NATO viršūnių susitikimas Vilniuje yra labai svarbus ir simbolinis, nes 2013 m. Vilniuje tuometis Ukrainos prezidentas atsisakė ES perspektyvos“.

Prezidentas Volodymyras Zelenskis išsireiškė dar stipriau: „Mums reikia gauti atsakymą dėl narystės NATO perspektyvos Vilniaus viršūnių susitikime, kad galėtume motyvuoti mūsų žmones gyventi ir dirbti, o karius – kovoti. Man atrodo, kad naujoji Europos saugumo architektūra negali remtis tik žodžiais apie kažkur paslėptas atidarytas NATO duris“.

Vicepremjerė Olha Stefanišina sakė, kad argumentas už Ukrainos narystę NATO yra ir tas, kad Ukraina šiuo metu turi pusę milijono karių, aktyviai dalyvavusių kare, ir didžiausią NATO ginkluotės koncentraciją. Po karo šią karinę jėgą būtina atiduoti administruoti NATO.

Darosi akivaizdu, kad Vilniaus pažadui Ukrainai, kad ji taps NATO nare, koją kiša ne ukrainiečių, bet kai kurių NATO šalių nepasiruošimas suvirškinti minties, kad NATO gali įgyti su Rusija kariaujančią sąjungininkę. Tačiau vilčių suteikia JAV prezidento Joe Bideno Varšuvoje išsakytas raginimas nepamiršti, kad po Vilniaus NATO viršūnių susitikimo šią liepą seks ir Vašingtono viršūnių susitikimas. Taigi galime šlifuoti formulę: „Pažadas – Vilniuje, narystė – Vašingtone“. Taip dar sustiprintume ukrainiečių dvasią ir išmuštume paskkutinį kozirį iš drebančių Putino rankų, – jis motyvavo, kad užpuolė Ukrainą, kad ši neįstotų į NATO, o gavosi atvirkščiai.

Ką prarado Putinas

Įsibėgėjusi tarptautinė Rusijos izoliacija ir jos visų reguliariųjų ir privačių pajėgų nesėkmės fronte daugeliui pasaulio lyderių kelia košmarišką įtampą mąstant – ar įmanoma pralaimėjusi Rusija, ar įmanoma Rusija be Putino, kas bus su pasaulio tvarka?

Nuo pat karo pradžios iki dabar esu įsitikinęs, kad sprendimus priims Rusijos žmonės. Juk vos per vienerius metus Putinas prarado:

– virš šimto tūkstančių jaunų rusų gyvybių,
– Rusijos armijos reputaciją,
– rusų turtus ir patogų gyvenimą Vakaruose,
– rusų galimybę keliauti po daugelį šalių,
– Rusijos padėtį tarptautinėje politinėje, kultūrinėje ir sporto arenoje,
– pagarbą Rusijos kultūros paveldui,
– kokybiškų ir madingų prekių srautą į Rusiją ir daugelį kitų dalykų.

Pralaimėjęs karą Putinas taps rusų atminties raupsuotuoju, nes Rusija gali kentėti, Rusija gali savęs nesuprasti protu, bet Rusija negali pralaimėti. Ir Rusija nenori gyventi kaip Šiaurės Korėja, todėl ji pati suras būdų civilizuotai sugrįžti į tarptautinę areną.