Eugenijus Jovaiša. Aukštasis mokslas turi atliepti ir studento, ir būsimo darbdavio poreikius

2020 09 25

Aukštojo mokslo ateitis yra kūrybingą žmogų ugdančios studijos ir tokias studijas įgalinantis inovatyvus mokslas. Keli žingsniai jau padaryti: kolegijų, universitetų ir akademijų finansavimas, siejamas su valstybės finansuojamų vietų skaičiumi ir mokslo pasiekimais; nuolat didinama norminė studijų kaina; nustatytas konkursinis balas, norintiems studijuoti aukštosiose mokyklose (ne mažesnis kaip 4,2 balo kolegijose ir 5,6 universitetuose).

Projektuojant ateities aukštojo mokslo studijas ir mokslą, reikėtų įgyvendinti du susijusius dalykus: universitetus ir kolegijas finansuoti pagal sutartis su Vyriausybe; mokslui skirti ne mažesnį nei vieną procentą nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).

Viena iš svarbiųjų finansavimo pagal sutartis normų turėtų būti nuostata dėl 10–20 % vadinamojo studentų nubyrėjimo. Lėšos, daliai studentų nutraukus studijas, liktų tos pačios, tačiau mokykla įsipareigotų per ketverius metus parengti sutartyje nustatytą specialistų skaičių. Nubyrėjimo norma būtų derybų tarp Vyriausybės ir aukštosios mokyklos objektas. Tokia tvarka skatintų geras studijas – nereikėtų dirbtinai laikytis nepajėgaus studijuoti studento krepšelio, aukštosios mokyklos didintų studijų kokybę, ieškotų studentų sėslumą skatinančių būdų, o Vyriausybė plėstų studentų skatinimo formas: steigtų tikslines stipendijas valstybei būtiniems specialistams pritraukti, didintų skatinamąsias stipendijas. Sutartys turėtų padėti spręsti administravimo ir ūkio finansavimo uždavinius. Ne paslaptis, kad mūsų aukštosios mokyklos yra skirtingos ir jų poreikiai yra nevienodi.

Reikia pastebimai didinti mokslo finansavimą. Dabar mokslui finansuoti skiriama maždaug 0,3% nuo BVP (be ES skiriamų lėšų mokslui), o tai yra 40 procentų mažiau nei ES vidurkis. Vienas procentas nuo Valstybės biudžeto leistų patikimai apsidrausti nuo ES finansavimo galimų svyravimų ir sumažintų būtinąjį dokumentacijos srautą. Mokslas gautų užtikrintą ir nuolatinį finansavimą. Turime suprasti, kad nuo studijų, o kartu ir nuo inovatyvių specialistų priklauso Lietuvos ekonominė pažanga, kurią užtikrinti gali tik priešakinis mokslas.

Atskirai apie kolegijas. Jų ateičiai galėtų daryti įtaką praktiškai įgyvendintos trumposios penktojo kvalifikacinio laipsnio studijos (Europos sistemoje – ISCED 5). Trumposios studijos priklauso aukštojo mokslo erdvei, tačiau gali tiesti tiltus tarp geriausių profesinio mokymo institucijų ir kolegijų. Greta reikia sustiprinti kolegijų taikomąjį mokslą, kuris, gaudamas tinkamą finansavimą, galės augti, bręsti ir stiprėti.

Studijose susitinka dvi asmenybės – studentas ir dėstytojas. Kokybiškoms studijoms reikia atsidavusio, kuriančio dėstytojo ir studijoms pasirengusio bei savo kelią suradusio studento. Dėstytojo ir mokslininko kvalifikacija yra save gerbiančios aukštosios mokyklos ir paties dėstytojo rūpestis. Kiekvienas dėstytojas žino, kad visavertis darbas su studentu galimas tada, kai jis ateina reikiamai pasirengęs. Todėl pati aukštoji mokykla turi surasti savo studentą, kad galėtų įsitikinti, jog pretendentas geriausiai pasiruošęs studijoms.

Turime užtikrinti, kad aukštojoje mokykloje galėtų mokytis kiekvienas studijoms pasirengęs asmuo, nepriklausomai nuo šeimos socialinės ir ekonominės padėties, kad studijų programos ir kokybė atlieptų ne tik darbdavių, bet ir studentų poreikius.