Bronis Ropė. Ministre K. Navickai – kur žemdirbiams eiti, jei ne pas Jus?

2022 01 20

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas viešai pareiškė, kad jis nebūtinai turi vykdyti žemdirbių atstovų siekius, viešai išvadino juos lobistais. Tai jau nėra nei juokinga, nei nereikšminga. Taip išeina, kad valstybės gebėjimas savarankiškai apsirūpinti maistu yra kažkieno kito, bet ne žemės ūkio ministro reikalas. Ne jo reikalas sudaryti sąlygas, kad Lietuvos žmonės nepritrūktų maisto.

Lietuvos viešojoje erdvėje šios žinutės nesulaukė daug dėmesio, tačiau tarptautinė žiniasklaida metų pradžioje paskelbė apie tai, kad Kinijoje įvedus itin griežtą karantiną, gyventojams pritrūko maisto ir jo kainos labai iškilo. Kinijos Siano miesto gyventojai sako, kad neturi pakankamai maisto ir kitų būtiniausių produktų.

Kita žinia – dėl pandemijos JAV taip pat ėmė stigti maisto ir kitų būtiniausių prekių. Parduotuvių lentynos beveik tuščios, trūksta pieno ir šaldyto maisto produktų, duonos, buities apyvokos daiktų bei vaistų. Teigiama, kad su prekių deficitu susiduria Florida, Džordžija, Merilandas, Pensilvanija, Viskonsinas, Kalifornija ir Niujorkas. Ne juokai.

Žinoma, vesti paralelių su Lietuvos situacija kol kas nereikėtų, tačiau šios visai „šviežios“ patirtys iš kitų šalių gerai iliustruoja, ką mums visiems gali reikšti valstybės gebėjimas savarankiškai apsirūpinti maistu. Šias galimybes reikia įvertinti, nes tai – didžiulis saugumo garantas mūsų piliečiams. Kol kas Lietuva didžiąja dalimi pati apsirūpina aukštos kokybės maistu, išskyrus kai kuriuos žemės ūkio sektorius. Tačiau mūsų žemės ūkis krizę išgyveno dar iki prasidedant pandemijai, tad tendencingai traukiasi, likviduojasi, ir neapgalvoti, nesuderinti sprendimai šitą tendenciją gali labai stipriai paspartinti.

Lietuvos žemdirbiai bando išlaikyti žemės ūkio sektorių gyvą. Vienareikšmiškai juos palaikau ir toliau ketinu kartu aktyviai siekti Lietuvos žemės ūkiui palankių tiek europinių, tiek ir nacionalinių sprendimų. Tarpines pergales dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo, kurias pavyko iškovoti, pasiekėme tik atkaklumo, daugybės dalykinių susitikimų, oficialių raštiškų kreipimųsi, peticijų ir protesto balsų dėka. Jei susitaikytume su viskuo, ką siūlo kiti, o patys paklusniai tylėtume, tai dabartinė Lietuvos žemdirbių situacija, ko gero, būtų kur kas prastesnė.

Žemdirbiai nereikalauja kažko kosminio, jie teprašo nekelti dar didesnio pavojaus žemės ūkio sektoriaus išlikimui. Naujai paruošto Lietuvos žemės ūkio strateginio plano nuostatos apriboja žemdirbių veiklos galimybes, o tiesioginės išmokos mūsų ūkininkams vis dar mažiausios Europos Sąjungoje. Tad jei paliksime žemės ūkio politikos klausimą savieigai, mūsų šalis gali susidurti su rimta priklausomybės nuo įvežtinio maisto grėsme.

Nacionalinis strateginis planas turėtų užtikrinti, kad vietinės maisto gamybos pajėgumai leistų būti nepriklausomais nuo importo. Net jei dėl kokių nors priežasčių būtų apribotas prekių įvežimas į Lietuvą, svarbu, kad mūsų pačių gamintojai vis dar pajėgtų aprūpinti šalies gyventojus būtiniausiais ir tikrai aukštos kokybės maisto produktais.

Niekas kitas negali užtikrinti kokybiškesnio ir šviežesnio maisto produkto, kaip vietiniai gamintojai. Kuo trumpesnė maisto grandinė – tuo sveikesnis mitybos racionas. Vartotojams yra svarbu ne tik kaina, o ir produkcijos kokybė. Lietuviška produkcija pasižymi tikrai aukšta kokybe, ypač turint omenyje, kad realizuojant produkciją toje vietoje, kur ji yra gaminama, yra galimybė išlaikyti maisto šviežumą be kažkokių didelių cheminių priedų.

Pirmadienį Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete lankėsi už žemės ūkį atsakingas komisaras Janusz Wojciechowski. Kalbėjomės su juo apie valstybių narių žemės ūkio strateginius planus. Jis patvirtino, kad dar ne visos šalys šiuos planus pateikusios. Komisaras patikino, kad vėluojančių lauks, rimtų sankcijų už vėlavimą neplanuojama. Tiesiog laiku nepateikus strateginių planų, Europos Komisija gali nespėti jų laiku įvertinti, o nuo to priklausys ūkininkų gaunamos išmokos. Komisaras man atsakė, kad dėl strateginių planų jis yra lankstus ir atviras, kad valstybės narės gali ir toliau teikti savo siūlymus strateginiams planams, kol dar jų nėra pateikusios visos šalys ir Komisija nepradėjo jų vertinti.
Tad jei ministras K. Navickas būtų pritaręs Seimo Kaimo reikalų komiteto ir žemdirbių raginimui dar gruodį kreiptis į Europos Komisiją, prašyti pavėlinti strateginio plano pateikimą, ir tą strateginį planą po to žmoniškai sutvarkyti ir pateikti visų išanalizuotą, perskaitytą ir pataisytą, nieko baisaus nebūtų nutikę, ir turėtume kokybiškesnį nacionalinį dokumentą. Tačiau ministras gynėsi, kad gruodžio 31 diena yra galutinis terminas, kad jį praleidus būtų sankcijos. Suskubėjo. Ir visgi formaliai praleido tą terminą. Man tai panašu į ministro arogancijos ir viršenybės prieš Lietuvos žemdirbius demonstravimą, o tai reiškia, kad jis nesuvokia savo darbo esmės ir svarbos ne tik žemės ūkiui, bet ir Lietuvos vartotojams. Valstybės gebėjimas apsirūpinti maistu – tai vienas svarbiausių šalies saugumo klausimų.

Puikiai žinau, kiek per pastaruosius keletą metų žemdirbiai dirbo tiek diplomatinio, tiek strateginio, analitinio darbo, ir kaip jiems dabar apmaudu matyti ministro nenorą kalbėtis, neįsiklausymą ir chaotiškumą, ruošiant tokį svarbų dokumentą kaip strateginis planas. Visos tos, kad ir ne pačios didžiausios, bet visgi pergalės, mūsų šalies nedideli žingsniai į priekį link sąžiningesnių konkurencinių sąlygų žemės ūkiui Europoje gali būti suniokoti, paversti niekais per vieno žmogaus aroganciją. Tad labai raginu ministrą pažvelgti į situaciją brandžiau – jeigu visi aplink blogi, o tik Jūs vienas teisingas, gal vis tik problema ne kituose? Per daug pastatyta „ant kortos“, kad galėtumėte rizikuoti, negirdėdamas konstruktyvios kritikos ir racionalių pasiūlymų.