„Nuo tada, kai vasario 24 d. Rusija įsiveržė į Ukrainą, pasaulinės kviečių kainos padidėjo maždaug 21 proc., miežių – 33 proc. Kai kurių trąšų kainos išaugo net 40 proc.“

Bronis Ropė. Pasaulinė maisto kainų krizė – ruoškimės

2022 05 09

Nukainuoto, akcijinio maisto lentynos ištuštinamos vis greičiau, žmonės renkasi pigesnius produktus, o kylančios maisto kainos yra viena aktualiausių visuomenės temų. Tačiau nacionalinės politikos lygmenyje apie maisto kainų krizę pas mus diskutuojama mažai.

Kas vyksta pasaulyje? Pasaulio banko prezidentas David Malpass praneša, kad per kelias savaites šalių, taikančių maisto eksporto apribojimus, skaičius šoktelėjo 25 proc., buvo įvestos naujos politinės intervencijos, turinčios įtakos prekybai maisto produktais. Tokie apribojimai stipriai veikia maisto kainas ir nėra laužti iš piršto. „Breakthrough Institute“ maisto ir žemės ūkio analitiko Alex Smith teigimu, mes vis dar esame pačioje šios krizės pradžioje ir dar nepastebime visų struktūrinių iššūkių, su kuriais susiduria Ukrainos žemės ūkio gamyba.

Didžiuliai kiekiai grūdų įstrigę Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Grūdų bei aliejaus eksporto ir trąšų gamybos sutrikimai augina maisto kainas visame pasaulyje. Nuo tada, kai vasario 24 d. Rusija įsiveržė į Ukrainą, pasaulinės kviečių kainos padidėjo maždaug 21 proc., miežių – 33 proc. Kai kurių trąšų kainos išaugo net 40 proc. Pasaulinės aliejaus atsargos, jau ir taip smarkiai nukentėjusios nuo karo, mažėja toliau. Indonezija, vykdanti daugiau nei trečdalį pasaulinio augalinio aliejaus eksporto, pradėjo visiško palmių aliejaus eksporto draudimo įvedimą, sukeldama pavojų destabilizuoti pasaulinę augalinio aliejaus rinką, kurioje jau ir taip stebimos aukščiausios kainos. Kas laukia netolimoje ateityje, kai reikės nuiminėti šį pavasarį pasėtą derlių, mes net nenumanome.

Puikiai žinome apie Ukrainoje, vienoje didžiausių maisto eksportuotojų, užminuotus laukus ir kitokį Rusijos vykdomą žemės ūkio naikinimą. Ukrainos ūkininkai negali gauti reikalingų trąšų ir kitų medžiagų. Rusų armija sprogdina ūkininkų degalų saugyklas, tad lieka nepakankamai degalų traktoriams ir kitai ūkio technikai. Darbuotojai pasitraukia, kad stotų į kovą arba išvyktų iš šalies, todėl daug ūkių lieka bejėgiai. Ukrainos ūkininkų atsargos iš rudens derliaus įstrigusios sandėliuose už Rusijos mūšio linijų ir yra didžiuliame pavojuje. Rusijos karas sumažins Ukrainos 2022 m. derlių ir to pasekmės palies daugelį šalių, kurios priklauso nuo Ukrainos kviečių, kukurūzų ir aliejaus tiekimo.

Davidas M. Beasley, Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programos vykdomasis direktorius teigia, kad „nėra tokio precedento nuo Antrojo pasaulinio karo“. Daug Ukrainos ūkių praleido kritinius sodinimo sezonus. Europos trąšų gamyklos smarkiai mažina gamybą dėl didelių energijos kainų. Ūkininkai mažina trąšų kiekį, tad kyla grėsmė kito derliaus dydžiams.

Ką tik Lietuvoje viešėjusio Europos Komisijos nario, atsakingo už žemės ūkį Janusz Wojciechowski teigimu, svarbu dėti visas pastangas, kad nei ES, nei pasaulio neištiktų maisto trūkumas. Kol kas maisto produktų iš ES eksportuojame daugiau nei importuojame. Komisaras neslepia, kad krizę ES žemės ūkis jaučia ne vienodai. Stipriau reaguoja degalų, energijos, trąšų ir pan. kainoms jautrūs sektoriai. Tačiau pripažįstama, kad pasauliniu mastu maisto trūkumas tikrai pasijaus vis labiau, ypač tose trečiosiose šalyse, į kurias ES eksportuoja didžiausius kiekius grūdų ir jų produktų.

Aš nelabai sutikčiau su kai kurių politikų teiginiais, neva ES nėra grėsmės dėl apsirūpinimo maistu. Matydamas situaciją Lietuvoje, įžvelgiu tendencijas, kad dėl konkurencinių sąlygų skirtumo, dėl nacionalinės valdžios abejingumo, dėl vis labiau augančios naštos, žemdirbiai praranda bet kokią motyvaciją užsiimti veikla, kuri jiems dažnai tampa nuostolinga. Ūkiai užsidarinėja, likviduojasi, ypač smulkesni ir vidutiniai, prarandame gamybos pajėgumus. Žemės yra, žmonių, galinčių ją dirbti, yra, tačiau ūkiai likviduojasi. Jeigu ši tendencija dar labiau sustiprėtų, sušlubuotų ir galimybės apsirūpinti maistu, ypač tam tikrais produktais. Be abejonės, pirmiausia tai pasireikštų papildomu kainų augimu.

Jokiu būdu nereikia išsigąsti ir neišmintingai bandyti išvengti krizės užpildant visus sandėliukus ir garažus maisto atsargomis. Mano tikslas yra iškelti šią temą į politines diskusijas, įtraukti į sprendimų priėmimą tiek žemdirbius atstovaujančias organizacijas, tiek vartotojus. Išlaikyti žemės ūkio pajėgumus mums visiems – maisto valgytojams – ne mažiau svarbu nei žemdirbiui. Nors žemės ūkio profesijos nėra pačios madingiausios, tačiau maistas „iš mados“ neišeis niekada.

Šiandien dar aktualesne tampa maisto švaistymo tema. Ši problema aktuali visoje maisto tiekimo grandinėje, pradedant žemės ūkio produktų gamyba ir baigiant sandėliavimu, perdirbimu, transportavimu, prekyba ir vartojimu. Europos Sąjungos šalys įsipareigojo iki 2030 m. siekti perpus sumažinti maisto atliekų susidarymą visoje maisto grandinėje „nuo lauko iki stalo“. Maisto atliekų prevencija įtraukta į Europos Komisijos naująjį žiedinės ekonomikos paketą. Daug metų keliu šį klausimą ir Lietuvoje. Pirmiausia maisto švaistymą turėtume pažaboti viešose įstaigose: mokyklose, ligoninėse, socialinėse įstaigose ir pan. Be abejonės, jei vietinį maistą laikytume prioritetu viešuosiuose pirkimuose, tai taip pat leistų išvengti maisto atliekų susidarymo tiek ūkiuose, tiek transportavimo metu, skatintume vietos ekonomiką, o taip pat galėtume užtikrinti pačią šviežiausią produkciją vartotojams, iš kurių didelė dalis yra vaikai mokyklose.

Ką galime padaryti, kad stabilizuotume maisto kainas ir išlaikytume maisto produkcijos gamybos pajėgumus, kad užtikrintume pakankamai saugaus, sveiko maisto už prieinamą kainą vartotojams? Pirma priemonė šito išvengti, sakyčiau, vis tik yra ES tiesioginių išmokų žemdirbiams suvienodinimas ir sąžiningų konkurencinių sąlygų ES užtikrinimas. Ties šiuo uždaviniu kartu su žemdirbiais atkakliai dirbame jau ne pirmus metus.

Europos Komisija pasinaudojant krizių rezervu, ES žemės ūkio sektoriui siūlo 500 mln. eurų vertės paramos rinkinį, iš kurio būtų remiami labiausiai nuo karo Ukrainoje padarinių nukentėję gamintojai. Lietuvai numatyta suma iš šio paketo yra 7,7 mln. eur. Tad dar kartą raginu Vyriausybę į šią galimybę nežiūrėti atsainiai ir prisidėti prie šios sumos visais leistinais 200 proc.

Pasinaudokime galimybe į strateginį žemės ūkio planą įtraukti paramą tiksliajai (precizinei) žemdirbystei. Šis žemdirbystės būdas modernių technologijų dėka leistų siekti Žaliojo kurso tikslų, mažinant perteklinį brangų tręšimą, o taip pat, kas šiuo metu itin svarbu, leistų sumažinti priklausomybę nuo trąšų tiekėjų.

Europos Komisija sugrąžino nacionalinius strateginius planus valstybėms narėms su pastabomis ir suteikė papildomo laiko koreguoti juos, atsižvelgiant į susidariusią padėtį dėl karo Ukrainoje ir pasaulinę maisto krizę. Tad Vyriausybė kartu su visuomenės atstovais prie apskrito stalo turi labai rimtai padirbėti prie šio dokumento korekcijų, kad Europos Komisija galėtų patvirtinti iki galo išdiskutuotus, Lietuvos maisto gamintojams ir vartotojams reikalingus kompromisus.

Jau kelis kartus raštiškai dėl to kreipiausi į Vyriausybę, tačiau laiko yra nedaug, tad raginu tiek žemdirbius, tiek vartotojus savo iniciatyva kreiptis į savo rinktus politikus ir kuo skubiau kelti šiuos klausimus politinėje darbotvarkėje.