„Nepaisant mūsų nuolatinio kalbėjimo apie tai, kad stengiamės kurti socialinės gerovės valstybę (teigiame, kad norime skandinaviškos gerovės, o realybėje kuriame į JAV panašią sistemą), šios dvi sistemos buvo atiduotos į privačias rankas ir tapo iš esmės verslu.“

Aurelijus Veryga. „Išsisteminti“ sveikatos sistemą

2022 09 14

Skamba keistai, tačiau gali būti, kad po trijų nepriklausomybės dešimtmečių iš tiesų turėsime sveikatos priežiūrą be sistemos. Jau pats žodis sistema, sisteminti ir pan. reiškia, kad egzistuoja tam tikri dėsningumai, tvarka, organizacija. Trumpai apibūdinsiu, ką aš šiuo metu matau sveikatos sistemoje.

Dvi jos dalys iš sistemos buvo paleistos gerokai anksčiau. Tai – farmacija ir odontologija. Nepaisant mūsų nuolatinio kalbėjimo apie tai, kad stengiamės kurti socialinės gerovės valstybę (teigiame, kad norime skandinaviškos gerovės, o realybėje kuriame į JAV panašią sistemą), šios dvi sistemos buvo atiduotos į privačias rankas ir tapo iš esmės verslu. Jų veikimas grindžiamas rinka, „konkurencija“ ir t.t. Mažesnes pajamas turintiems žmonėms dantų protezavimas ar kabės vaikams tampa neįmanoma misija. O net ir turintys didesnes pajamas dairosi į kitas šalis, pavyzdžiui, net į Turkiją. Teigiama, kad pas mus važiuoja iš kitų šalių, kur tos paslaugos kainuoja dar brangiau. Ir kas iš to? Tai turėtų mus paguosti? Tai gal ir geras dalykas pačiam paslaugų sektoriui, o kas iš to Lietuvos pacientams? O ir pati sritis veržiasi iš sveikatos sistemos, nuolat eskaluodama temą apie savivaldą, savęs pačių licencijavimą ir priežiūrą. Žodžiu, kalba apie tai, kas odontologiją padarytų dar labiau izoliuotą nuo visos sveikatos sistemos.

Farmacijoje tas pats. Tai tiesiog verslas. Vaistų gaminti neapsimoka, dirbti naktį neapsimoka. Neapsimoka – tampa esminiu argumentu kažką daryti ar nedaryti. Tačiau sveikatos sistemoje daug kas „neapsimoka“. Kuo ilgiau žmogų reikia gydyti ir kuo sudėtingesnė liga, tuo labiau „neapsimoka“. Siekiant tokių „nepasimokėjimų“ išvengti, valstybės ir turi savo nacionalines sveikatos sistemas. Tačiau prisimenate, koks kilo pasipriešinimas, kai tam neapsimoka buvo pabandyta sukurti alternatyvą: leisti prekiauti vaistais ligoninių vaistinėms? Tuomet buvo padaryta viskas, kad net ši nedidelė dalis įgytų sisteminio veikimo elementų. Vietoje to toleruojami šiuo metu vykstantys procesai, kuomet vaistinių tinklai netgi supirkinėja pirminės sveikatos priežiūros įstaigas ir tampa uždaromis sistemomis, kurios greitai turės (o kai kuriais atvejais jau ir turi) visus reikiamus elementus: patys išrašys vaistus, patys juos gamins ir patys parduos. Ir tai tik du pavyzdžiai. Tačiau tuoj bus, ar jau yra ir daugiau pavyzdžių.

Vienas jų – tai dabartinė sveikatos reforma. O tiksliau tai, kas vadinama reforma. Pradėsiu nuo to, ką paaiškinti paprasčiausia. T.y. nuo pačios kvalifikuočiausios dalies – universitetinių ligoninių. Tai – sveikatos sistemos flagmanai. Jos, veikdamos kartu su medikus rengiančiais universitetais, ne tik atlieka sudėtingiausias procedūras, gydo retas ligas ir t.t., bet ir vysto mokslą, rengia medikus. Tai buvo vadinama mokslo, studijų ir praktikos vienove. Tačiau tai pasikeitė. Tiksliau, dabartinių valdančiųjų buvo pakeista. Jokiu sveiku protu nepaaiškinamų ambicijų genami konservatoriai šią sistemą pakeitė taip, jog nuleido kartelę universitetinės ligininės steigėjui universitetui, kuris nuo šiol neprivalo rengti gydytojų. Užtenka rengti slaugytojas. Tai buvo padaryta dėl Klaipėdos. O šios pagrindinis „idėjos autorius” dabar kandidatuos į Klaipėdos miesto merus. Tie pokyčiai jau sukūrė sistemą sistemoje, o, jei tiksliau, sistemoje sukūrė išimtis, kurios nebuvo būtinos. Sprendimą buvo galima rasti pasitelkiant kitus du gydytojus rengiančius universitetus.

Kita grandis – tai ligoninės, kuriose veikia keli gydymo profiliai. Vadinkime jas tiesiog ligoninėmis. Pasižiūrėję į kitų šalių (Estijos, Airijos ir pan.) praktikas, praėjusioje kadencijoje mes, valstiečių Vyriausybė, siūlėme sukurti regioninius ligoninių tinklus. Čia mažesnės gydymo įstaigos būtų buvusios didelių ligoninių padaliniais, o šie tinklai būtų valdomi valdybų, į kurias savo narius būtų delegavusi valstybė ir savivaldybės, kurių teritorijoje veikia tinklas. Tai būtų leidę užtikrinti regioninį planavimą ir valdymą. Tam buvo pradėti daryti ir parengiamieji darbai. Pvz., Kaune buvo sujungtos dvi didelės ligoninės, kurios ir būtų galėjusios tapti tokio regioninio tinklo centru. Ši idėja konservatorių buvo sumaišyta su žemėmis. Visuomenė buvo prigąsdinta dėl ligoninių uždarymo, o galų gale vieno asmens nuomonė apie galimą prieštaravimą konstitucijai nulėmė tuometinės prezidentės veto. Taškas. Sistema tapo negyvagimiu.

Kokia sistema kuriama dabar? Dabar jau, kaip ir minėjau, universitetinių ligininių lygmenyje sukurta dviguba tvarka. Kitų ligoninių sistemoje galima prognozuoti totalų chaosą. Ministerija kartu su savivaldybėmis tapo dar devynių ligoninių steigėja. Tai reiškia, kad nekuriami jokie regioniniai tinklai, o ministerija kišis ir dalyvaus kiekvienos iš tų ligoninių mikrovadyboje, nes steigėjai priima sprendimus dėl struktūros keitimų, atlyginimų ir t.t. Tokiu būdu ministerija tampa ne politikos formuotoja, o mikrovadybininke. Teiginiai, kad tai pagelbės sutarti savivaldybėms tarpusavyje neturi jokio pagrindo. Nes, būnant gydymo įstaigos, kurios steigėjas kartu yra ir savivaldybė, steigėju, ministerijai teks priiminėti sprendimus kartu su konkrečios savivaldybės taryba. Kelių savivaldybių tarybos kartu neposėdžiauja, tad ir bendram regioniniam sutarimui prielaidų neatsiranda. Užuot kūrusi ligininių tinklus, dabartinė ministerija sukūrė „sistemą“, kurioje yra skirtingos universitetinės ligoninės, yra ligoninės, kurių steigėjas yra tik ministerija, ligoninės, kurių steigėjas yra ministerija su universitetu, ligoninės, kurių steigėjas yra ministerija su savivaldybe, ligoninės, kurių steigėjas yra tik savivaldybė. Tarp visų šitų galimų variantų iš esmės nėra jokio sisteminio ryšio. O dabar atsiras ir dar vienas galimas variantas: ligoninė sukryžminta su šeimos medicinos centru. Ir sukryžminta ji galės būti tiek struktūriškai, tiek funkciškai. Funkciškai per bendradarbiavimo sutartis. Na, o struktūrinis „sukryžminimas“ reiškia bendrą vadovavimo struktūrą, biudžetą ir t.t. Tai sukuria didžiules sistemines rizikas, kad šeimos medicina bus skriaudžiama, o jos gauti pinigai bus naudojami stacionaro gelbėjimui. Pažadai ieškoti sprendimų tas rizikas suvaldyti, manau, liks pažadais, nes neįmanoma diskriminuoti ir sukurti dviejų sistemų tam pačiam lygiui. Teoriškai toks darinys galėtų turėti fiksuotą biudžetinį finansavimą. Tačiau kodėl tik jis? Kodėl tuomet biudžetinio finansavimo neturėtų tos įstaigos, kurios būtų sujungtos funkciniais ryšiais? Galų gale toks dvilypumas anksčiau ar vėliau taptų prielaida šio sprendimo konstitucingumui patikrinti.

Suvokiu, kad mano pasvarstymai yra suprantami ir aktualūs gal tik saujelei gerai sveikatos sistemos sandarą išmanančių sveikatos vadybininkų. Visi kiti plaukia paviršiumi ir dėl dabartinių sprendimų sistemoje lieka vis mažiau sistemos ir vis daugiau vadybinės kakofonijos, apipintos gražiais pranešimais spaudai apie šviesų rytojų.