Arūnas Gumuliauskas. Ar sugebėsime išlikti nacionaline valstybe?

2024 05 31

Įžengus į XXI amžių, viešojoje erdvėje sklandė ne viena nuomonė, kad posakis „Istorija – gyvenimo mokytoja“ prarado savo aktualumą. Girdi, gyvename aukštųjų technologijų laikotarpiu, kuriame humanitarinių mokslų arba minkštųjų galių reikšmė netenka prasmės.

Tačiau įvykiai Ukrainoje paneigė tokį požiūrį. Išgalvotas rusų pasaulis bei Kremliaus manipuliacijos juo santykiuose su kaimynais tik dar kartą patvirtino faktą, kad istorinė atmintis išlieka svarbiu propagandos įrankiu.

Taigi, anot Džordžo Orvelo, „kas valdo praeitį, valdo ir ateitį, o kas valdo dabartį, valdo ir praeitį“. Kita vertus, toks valdymas atviromis priemonėmis vyksta autoritarinėse šalyse, kitur naudojami subtilesni metodai. Kartais tai daroma net savomis rankomis.

Šiandien jau niekam nėra paslaptis, jog globalizmas ir nacionalinės valstybės – du nesuderinami dalykai. Siekdami perbraižyti pasaulio politinį žemėlapį, įvairaus plauko globalistai imasi sveika galva sunkiai suvokiamų veiksmų. Antai nelegali migracija jau tapo Europos valstybių vėžiu, kuri graužia šalis, turinčias gilias istorines tradicijas, iš vidaus.

Į ką pavirto Švedija? Iš klestinčios, saugios valstybės ji tapo bene nesaugiausia Europos Sąjungoje. Šiandien Švediją sunku pavadinti švedų Tautos namais. Tuo tarpu senajame žemyne masiškai uždaromos krikščioniškos bažnyčios (tikinčiųjų stoka, išlaikymo kaštai), kurių vietą užima besiplečiantis mečečių tinklas. Žodžiu, globalistų legalizuota neteisėta migracija ne tik keičia demografinę situaciją, bet ir baigia uždusinti mūsų tapatybės pagrindą – krikščioniškąją kultūrą.

Dėl priverstinai nustatomų nelegalių migrantų kvotų nacionalinės valstybės praktiškai prarado savo sienų kontrolę, o integracinės politikos nebuvimas leidžia susiformuoti uždaroms kitataučių, kitatikių bendruomenėms, kurios ateityje gali turėti uždelsto veikimo bombos efektą.

Pirmieji pabudo britai. Jie jau svarsto pasitraukimą iš Europos Žmogaus Teisių Teismo sudėties. Jungtinės Karalystės premjeras Rišis Sunakas tvirtina, kad svarbu užtikrinti sienų saugumą ir nelegalios migracijos kontrolę, nes būtent tai yra valstybės suverenumo pagrindas.

Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia. Ji dažniausiai buvo migrantų iš Afrikos ir Azijos tarpine stotele pakeliui į turtingą Vakarų Europą. Tačiau prasidėjęs karas Ukrainoje situaciją kardinaliai pakeitė. Lietuvą dar užplūdo ir migrantai iš buvusios Sovietų Sąjungos. Suprantama, kad privalėjome padėti karo pabėgėliams iš Ukrainos. Na, dar opozicijai iš Baltarusijos bei Rusijos. Vis dėlto tokia didelė ekonominių migrantų našta Lietuvai ne tik per sunki, bet ir kelia egzistencines problemas. Jas turėtų spręsti valdžia, kuri šiandien – labiausiai kosmopolitinė nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Visiškai nekreipiamas dėmesys į valstybinės kalbos pozicijų susilpnėjimą. Ypač tai juntama Vilniuje, kur kartais padaugėjo šnekančių anglų ir rusų kalbomis. Net prekybos centruose atsiranda skyriai, kuriuose prašoma kalbėti rusiškai. Tokių dalykų neteko girdėti nuo sovietų okupacijos laikų. Kalba – vienas svarbiausių nacionalinės valstybės ramsčių, bet šios Vyriausybės tai nejaudina. Atrodytų, kad ją tenkina lietuvybės naikinimo tendencijos.

Įdomūs dalykai vyksta ir su mūsų istorine atmintimi, kurią patys bandome suvelti. Gal specialiai, o gal iš kvailumo.

Kaip mes vadiname savo valstybę? Atrodytų aišku, kad Lietuvos Respublika. Tačiau moderniais laikais jų buvo dvi. Viena gyvavo 1918–1940 m., kita – nuo 1990 m.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbė, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Taip juridiškai buvo įtvirtintas ryšys tarp pirmosios ir antrosios respublikos.

Logiška, kad dalis istorikų savo publikacijose naudojo Pirmosios Lietuvos Respublikos bei Antrosios Lietuvos Respublikos sąvokas. Tačiau atsirado veikėjų, tvirtinusių, kad mūsų istorijoje egzistavo trys respublikos, prie kurių priskyrė ir Abiejų Tautų Respubliką. Jiems buvo nesvarbu, jog pastaroji buvo jungtinė su Lenkija valstybė ir gyvavo dar iki moderniųjų laikų. Taip šios problemos iki galo specialistai neišsprendė. O kasdieninėje mūsų kalboje Pirmajai Lietuvos Respublikai prigijo smetoninės Lietuvos pavadinimas arba tiesiog Smetonos laikai. Tai nėra tikslu, nes Antanas Smetona prezidentavo beveik 15 metų. Kita vertus, jau kelis dešimtmečius viešojoje erdvėje vyksta totalus šios istorinės asmenybės puolimas, pasitelkiant net sovietinės istoriografijos klišes. Taip stengiamasi mesti šešėlį pačiam terminui „smetoninė“. Ypatingai šioje žeminimo kampanijoje akcentuojamas 1926 m. valstybės perversmas bei pasitraukimas iš Lietuvos 1940 m. birželį.

Niekas neprieštarauja, kad gruodžio 17 d. perversmas pasuko Lietuvos valstybės gyvenimą nauja tėkme. Parlamentarizmo laikotarpis baigėsi. Prasidėjo naujas etapas, vadinamas autoritariniu režimu. Tačiau tokie režimai Europoje tarpukariu tapo įprastu reiškiniu. Jie buvo įvesti kaimyninėse Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Tuo tarpu Varšuvos centre pastatytas paminklas Juzefui Pilsudskiui, kuris 1926 m. į valdžią atėjo tokiu pat būdu, kaip ir A. Smetona. Bet dabartinė valdžia priešinasi pastarojo įamžinimui Vilniuje. Matyt, anot Prezidento giminaičių JAV, Lietuva tam dar nepribrendo. O gal ir nepribręs, nes kosmopolitinės pažiūros plačiai išsikerojo mūsų žemelėje.

Panašiai turėtume vertinti per ilgus sovietų okupacijos metus mums įmuštą į galvą A. Smetonos „pabėgimo“ versiją, kuria spekuliuojama iki šių dienų. Prezidento pasitraukimą iš Lietuvos galima traktuoti kaip politinį protestą prieš okupaciją, o vėliau neteisėtą valstybės aneksiją. Tai – politiškai prasmingas žingsnis. Aišku, reikia pripažinti, kad pasilikimas Kaune būtų tolygus tragiškam Latvijos bei Estijos prezidentų likimui. Na, jei vis dėlto traktuotume, kad A. Smetona pabėgo, tai kaip vertinti tuos politinius veikėjus, kurie jau tikrai pabėgo 1944 m.?

Taigi, istorinė atmintis – subtilus dalykas, gyvybiškai svarbus nacionalinei valstybei. Kartu su kalba, kultūrinėmis tradicijomis ji suteikia kiekvienai Tautai unikalumą. Tai – mūsų egzistencijos garantas. Todėl ją būtina puoselėti, o ne griauti. Kartais – ir savomis rankomis.