Vyriausybės kanceliarijoje dirbdami kasdienį darbą susiduriame su iššūkiais, kurių nepavyksta išspręsti vienos ministerijos apimtyje. 

Algirdas Stončaitis. Mūsų tikslas – padėti, o ne valdyti

2020 10 09

Dažnas įsivaizduoja, kad Vyriausybės kanceliarija yra atsakinga tik už Ministro Pirmininko veiklos organizavimą. Premjero Andriaus Kubiliaus laikais ji net buvo perkrikštyta į Ministro Pirmininko tarnybą, taip atsijojant ne tokias „patogias“ funkcijas ir susiaurinant veikimo lauką.

Vadovaujant Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui, Vyriausybės kanceliarijai buvo suformuota aiški užduotis – būti ne tik institucijų moderatoriumi, padedančiu susitarti, bet ir prisiimti atsakomybę už platų struktūrinių reformų lauką, valstybės aparato darbo kultūros keitimą bei, pastaruoju metu, tiesiogiai koordinuoti COVID-19 keliamos krizės ir jos padarinių suvaldymą.

Tai nepaprastos užduotys, kurios įpareigoja prisiimti daug didesnę atsakomybę, nei numatoma formaliuose aprašuose, puikiai suprantant, kad pasibaigus krizei, atsiras kritikų, kurie geriausiai žino, kaip reikėjo daryti. Deja, kriziniais momentais tie patys kritikai slepiasi savo namuose ir nė nesiteikia pasiūlyti savo pagalbos.

Tenka pripažinti, kad imantis atsakingų darbų, neįmanoma nepadaryti ir klaidų. Svarbiausia, kad iš jų būtų padaromos atitinkamos išvados, leisiančios valstybei sustiprėti. Būtent gebėjimas laiku spręsti problemas ir nebijojimas mokytis iš praeities klaidų yra demokratijos sėkmės paslaptis. Pastarieji metai parodė, kad krizės akivaizdoje gebame susitelkti. Jie parodė, kad valstybės aparatas orientuojasi į pažeidžiamiausių visuomenės narių apsaugą ir pagaliau atsisuka veidu į Lietuvą.

Akivaizdu, kad išbandymai šaliai nesibaigia su COVID-19 krize. Vyriausybės kanceliarijoje aktyviai koordinuojame valstybės pasirengimą Astravo atominės elektrinės keliamam pavojui bei rengiamės kitiems galimiems iššūkiams. Būtent dėl to kadencijos metu sukūrėme ir pritaikėme valstybės krizių valdymo sistemą, leidžiančią įsivertinti potencialius iššūkius ir laiku jiems pasiruošti. Tai yra išbandymai, kurie sutelkia skirtingas institucijas ir visiems komandos nariams leidžia pajusti tą milžinišką atsakomybę, kurią mums patikėjo Lietuvos žmonės.

Džiaugiuosi, kad laiku perėjome prie projektinio valdymo principų ir iš esmės pertvarkėme pokyčių planavimą valstybės tarnyboje. Tai leidžia išvengti klaidų, aiškiai susidėlioti strateginių pokyčių kelią nuo idėjos išgryninimo iki rezultatų įsivertinimo. Be abejonės, šiems pokyčiams buvo būtina atnaujinti Valstybės tarnybos įstatymą, suteikiant daugiau lankstumo, papildomų motyvacinių priemonių ir didesnių galimybių įstaigų vadovams į valstybinį sektorių pritraukti itin aukštos kvalifikacijos savo srities specialistų.

Vyriausybės kanceliarijoje dirbdami kasdienį darbą susiduriame su iššūkiais, kurių nepavyksta išspręsti vienos ministerijos apimtyje. Ieškome sprendimų – dėl didžiųjų infrastruktūros projektų, pastatų pritaikymo neįgaliesiems, racionalaus biudžeto panaudojimo ar dešimtmečiais nesprendžiamų problemų – ir juos randame. Suvokimas, kad už kiekvieno sprendimo yra žmonės, su savomis istorijomis, su savais gyvenimais ir išgyvenimais, skatina juos priimti ne „valdiškai“. Tai didžiausia motyvacija ir didžiausia paskata.

Tik vienas tų sprendimų pavyzdžių – Rusnės estakada. Dešimtmečiais rusniškiai buvo maitinami tuščiais pažadais. Rinkimai praeidavo, o kelionė į namus Rusnės krašto gyventojams kasmet tapdavo gelbėjimo operacija. Kodėl? Todėl, kad pagal biurokratines lenteles problemos sprendimas „neapsimokėjo“, o ir gyventojai politikams atrodė nepakankamai reikšmingi rinkimų kontekste... Didžiuojuosi, kad šiandien tenka dirbti komandoje, kurioje žmogiškumas ir Lietuvos žmogus yra dėmesio centre. Didžiuojuosi, kad priėmėme sprendimus, leidžiančius žmonėms didžiuotis savo valstybe ir jos atsakomybe prieš piliečius. Tie, kurie sugeba šaipytis iš tokio požiūrio, jau nesyk parodė savo negebėjimą spręsti problemų ir gryno politinio pragmatizmo beprasmybę.