Kas keitėsi valstybėje per tuos ketverius metus ir ką dar turėsime nuveikti?

Agnė Širinskienė. Skaidrumas – išskirtinis 2016-2020 m. Seimo kadencijos ženklas

2020 08 06

2016 metų rinkimuose LVŽS žadėjo skaidrumu, korupcijos bei šešėlio mažinimu grįstą politiką. Ne paslaptis, kad būtent siekis mažinti korupciją buvo tai, kas skatino rinkėjus balsuoti už LVŽS, tikintis, jog „auksinių“ šaukštų skandalai ir liberalų „dėžutės“ taps praeitimi, o į politiką ateis žmonės, neturintys korupcinių saitų ir norintys pokyčių. Kas keitėsi valstybėje per tuos ketverius metus ir ką dar turėsime nuveikti?

Skaidrinome Seimo veiklą

Simboliška, kad vos tik susirinkęs 2016-2020 m. kadencijos Seimas pradėjo nuo savęs – Seimo nariai atsisakė vienos pagrindinių privilegijų – automobilių, kurie paprastai ir likdavo Seimo nario nuosavybe, nuomos už valstybės pinigus. Buvo nuspręsta išviešinti Seimo komiteto, komisijų, darbo grupių posėdžius, jie pradėti transliuoti internetu ir tapo visiškai prieinamais visuomenei bei žiniasklaidai. Priimtas lobistinės veiklos įstatymas – politikai specialiame registre įsipareigojo deklaruoti savo susitikimus su verslo grupėmis, tą daryti įpareigotas ir verslas. Taigi, rinkėjas galės bet kada susipažinti, su kuo ir kada susitinka jo Seimo narys, kas ir kodėl jam siūlo įstatymų projektus. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete atliktas tyrimas, nagrinėjęs ankstesnių kadencijų politikų ryšius su koncernu MG Baltic, aiškiai parodė, kad toks viešumas atskleidžiant susitikimus visuomenei – būtina skaidrumo sąlyga tam, kad partijų programos, kaip tai darė konservatoriai, ar įstatymų projektai, kaip kad elgėsi liberalai, nebūtų derinami paslapčia su verslininkais susitikinėjant restoranuose, kavinėse ar automobiliuose.

Stiprinome tarnybų pajėgumus

Dar vienas žingsnis kovos su korupcija link – tarnybų veiklos stiprinimas. Didėjo ne tik specialiųjų tarnybų pareigūnų atlyginimai, leidę į šias institucijas pritraukti jaunus gabius žmones, bet ir pareigūnų įgalinimai: sukurta antikorupcinė žvalgyba, prokurorai, tiriantys korupcijos bylas, įgyja specialiojo prokuroro statusą. T. y. jie ne tik įgyja platesnius įgaliojimus, bet juos sunkiau atleisti, taip sumažinant galimybes juos persekioti už jų tarnybos metu priimtus sprendimus. Kaip parodė Seime atlikti tyrimai, būtent prokurorai yra labiausiai pažeidžiama grandis tuo metu, kai atliekamas ikiteisminis tyrimas ar netgi sprendžiama dėl jo pradėjimo. Specialiajai komisijai Seime liudiję prokurorai ne kartą minėjo aukštus valstybės politikus ar jų vardu veikusius asmenis, praeityje dariusius spaudimą nepradėti ikiteisminių tyrimų, nors patys prokurorai patys įtarė neskaidrius sandorius Visagino atominėje elektrinėje ar statomame SGD terminale ir norėjo juos tirti. Apsaugoti ir apie korupciją pranešantys asmenys – atsirado pranešėjo apsauga, užtikrinamas jo tapatybės slaptumas bei, ypač reikšmingų pranešimų atveju, – atlyginis už pranešimą apie korupcines veikas. Šiuo statusu mielai naudojasi žmonės. Vien per pirmąjį įstatymo galiojimo pusmetį apsauga buvo suteikta 20-iai pranešėjų.

Neleidome lobti iš korupcinės veiklos

Ilgus dešimtmečius visuomenė buvo priversta stebėti, kaip, pritrūkus įrodymų organizuoto nusikalstamumo ar korupcinėse bylose arba suėjus jų senačiai, visas įtariamųjų neaišku kokiu būdu uždirbtas turtas, kurio jie negalėjo pagrįsti savo teisėtomis pajamomis, toliau buvo sėkmingai jų naudojamas. Tokia situacija, nuvildavusi sąžiningus žmones, nusikalstamą gyvenimo būdą gyvenantiems asmenims, kontrabandininkams, narkotikų prekeiviams ar kyšininkams, buvo ypač palanki: turėdami gerus advokatus jie sėkmingai vilkino bylas, o sulaukę senaties jausdavosi galį nebaudžiamai naudotis nusikalstamai sukauptu turtu. Valstybėje buvęs turto konfiskavimo mechanizmas iš esmės neveikė, nes valstybė buvo priversta įrodinėti turto neteisėtumą, nors dažnai buvo aišku, kad žmogus teisėtų pajamų negalėjo tiek turėti. Dėl to buvo priimtas sprendimas keisti požiūrį į galimai nusikalstamu būdu įgytą didelės vertės turtą: tuo atveju, jei asmens turto vertė, kurios jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis, viršija 100 tūkst. eurų, ir yra pagrindo manyti, kad asmuo renkasi nusikalstamą gyvenimo būdą (pvz. yra buvęs įtariamuoju korupcinėje byloje, bet nenuteistas suėjus senačiai), tas asmuo privalo įrodyti teisėtą savo turto kilmę. Neįrodžius, kad turtas buvo sąžiningai uždirbtas – jis pereina valstybės nuosavybėn. Modelį, kai įrodinėjimo našta pareina įtartinomis aplinkybėmis praturtėjusiam asmeniui, taiko sėkmingai su organizuotu nusikalstamumu kovojančios valstybės: Jungtinė Karalystė, Italija, Airija. Galimu jį pripažino ir Europos žmogaus teisių teismas. Tokį turto konfiskavimą numatantis Civlinio turto konfiskavimo įstatymas įsigaliojo šių metų viduryje, tad neabejotina, kad kitos kadencijos Seimas turės stebėti, kaip įstatymas įgyvendinamas, kokios problemos kyla jo taikymo praktikoje. Tas ypač svarbu, kad įstatymas būtų „gyvas“, t. y. veiktų sklandžiai, teiktų naudą visuomenei ir būtų išnaudotos visos jo teikiamos galimybės. Tad kitos kadencijos Seime laukia ilgas ir sudėtingas parlamentinės kontrolės darbas su Finansinių nusikaltimų tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Lietuvos policija bei Valstybine mokesčių inspekcija – tomis institucijomis, kurios ypač rėmė šio įstatymo atsiradimą ir dalyvavo jį rengiant.

Skaidrinome antstolių veiklą

Pradėjus dirbti Teisės ir teisėtvarkos komitete stebino piliečių atsiunčiamų raštų kiekis – daugiau kaip pusė jų buvo susiję su antstolių veikla, nusiskundimais dėl antstolių įkainių sąžiningumo. 2017 m. vidutinės vieno antstolio grynosios pajamos sudarė daugiau kaip 10 tūkst. eurų per mėnesį. 11 antstolių uždirbo nuo 20 iki 30 tūkst. eurų per mėnesį, 28 – nuo 12 iki 20 tūkst. Tos antstolių mėnesio pajamos, siekusios iki 30 tūkst. eurų, yra pajamos „į rankas“ – jau po mokesčių ir visų išlaidų, susijusių su kontoros išlaikymu. Tai tris kartus daugiau, nei pajamos, kurias gauna Lietuvos Respublikos Prezidentas ar kur kas daugiau, nei gauna Europos komisarai – pastarųjų atlyginimas yra apie 20 tūkst. eurų.

2019 m. pradžioje Teisingumo ministerija atliko antstolių veiklos patikrinimus. Pavyzdžiui, Teisingumo ministerija nustatė, kad veikė ištisa gerai „atidirbta“ sistema, kai didelė dalis antstolių elementariai vertėsi „prirašinėdama“ neatliktus arba atlikdama perteklinius, tačiau gerai apmokamus, veiksmus ir būtent tokiu būdu sau sugeneruodami Lietuvos sąlygomis neįtikėtinas pajamas į „rankas“. Matydami tokius piktnaudžiavimus, suteikėme teisę Teisingumo ministerijai reguliuoti antstolių užmokestį be antstolių pritarimo (iki šiol tas pritarimas buvo privalomas, tad antstoliai sutikdavo tik su jų pajamų didinimu). Reguliuojant užmokesčio dydį ir panaikinus mažiausiai apibrėžtas „papildomas išlaidas“ neliko galimybės antstoliams „prirašinėti“ nebūtų dalykų arba kitaip manipuliuoti didinant išieškojimo vykdymo išlaidas. Mokėti antstoliui dabar reikia tik už būtinas ir objektyviai įrodomas vykdymo išlaidas (pašto išlaidos, turto ekspertizės ir t. t.) ir, be abejo, atlygį už darbą. Taigi, žmonės moka mažiau, užmokestis antstoliui tapo skaidresniu ir lengviau paskaičiuojamu. Gaila, opozicija bei kiti mūsų koalicijos partneriai Seime blokavo iniciatyvą įpareigoti antstolius deklaruoti savo pajamas viešai. Tad viešo pajamų deklaravimo sieksime ir kitoje Seimo kadencijoje.

Tai tik keletas darbų, kuriuos LVŽS padarė per vieną Seimo kadenciją. Bendra antikorupcinių ir šešėlio mažinimo priemonių, priimtų šios kadencijos metu, visuma jau duoda naudą valstybei: „Lietuvos korupcijos žemėlapio“ duomenimis, faktinis kyšininkavimas, vertinant kyšio davimą per pastaruosius 5 metus., sumažėjo nuo 31% iki 18%. Tarp ES valstybių Lietuva yra 8 vietoje kaip šalis, kurioje korupcija yra mažiausiai aktuali problema plėtojant verslą. Vien pernai iš šešėlio ištraukta apie 200 milijonų eurų. Vis tik korupcijos rizikos kaina Lietuvai dar labai didelė – apie 11% BVP, t. y. 4,491 mlrd. Eur per metus. Todėl būtina tęsti pradėtus darbus.