Agnė Širinskienė. Kada konservatoriai patys viešai deklaruos, kad jie jau ne konservatoriai?

2020 06 29

Baigiantis Seimo pavasario sesijai – išskirtinė diena Lietuvos istorijoje, kurią, kol G. Landsbergis nebuvo konservatorių partijos pirmininkas, būtų buvę sunku ir įsivaizduoti. Per tą dieną konservatoriais besivadinanti TS-LKD galutinai parodė, kad su konservatorių vertybėmis ir ideologija jie jau neturi nieko bendra. Jie tapo eiline liberalų partija su liberalia ideologija, kur veikiau verslas ir asmeninė nauda yra vertybės, o ne žmogus, istorinė atmintis ar tradicinė šeima.

Konservatoriai, bandydami manipuliuoti Seimo procedūromis, darė viską, kad Seimas nesvarstytų Lukiškių aikštės memorialinio statuso įstatymo ir Lukiškių aikštėje išliktų vandališku pasityčiojimu iš Tautos istorinės atminties tapęs pliažas. Seniai savo mąstymu su R. Šimašiumi ir liberalais supanašėję konservatoriai bijo kalbėti apie tai, kokia reikšminga Tautai yra Lukiškių aikštė, primenanti Laisvės kovas, Tautos pasipriešinimą okupacijai, nutautinimui, lietuvių kalbos suniekinimui. Ar kam teko girdėti G. Landsbergio pasisakymą, bent žodeliu pasmerkiant tą pasityčiojimą, kuris jau kelinta diena tęsiasi tiesiai prieš KGB rūmus? Man neteko. Manau, ir neteks. Nes tiek R. Šimašius, tiek G. Landsbergis šiandien konkuruoja dėl to paties rinkėjo, kuriam pagrindinė vertybė – nusišvilpt ant vertybių. Jie taip suvokia laisvę. Ir balsavimas dėl Lukiškių aikštės memorialinio statuso galutinai įtikina, kad Šimašiaus pliažas tapo konservatorių vertybių ir kalbėjimo apie Laisvės kovų įprasminimą pilkapiu. Kaip jie „dirbo“ paremdami Lukiškių aikštės memorialinį statusą?. Lygiai 5 balsai „už“, dar antra tiek – susilaikė, vienas prieš ir , o 24 iš viso nedalyvavo balsavime.

Tą išskirtinę dieną įvyko dar vienas labai keistas konservatorių balsavimas, kurio metu vėl atsiskleidė tai, kad konservatoriai, tiesiogine to žodžio prasme, bėga nuo konservatoriškų vertybių.

Konservatorė krikdemė V. Aleknaitė-Abramikienė inicijavo rezoliuciją, pasmerkiančią bet kokias surogacijos formas, nes jos visos sukuria prielaidas išnaudoti moters kūną komerciniais tikslais ir vaiko gimimą iš esmės paverčia pirkimo ir pardavimo sandoriu. 2011 m. balandžio 5 d. net Europos Parlamentas rezoliucijoje „Dėl naujos ES kovos su smurtu prieš moteris politikos programos prioritetų ir metmenų (2010/2209(INI))“ ragino valstybes nares pripažinti didelę surogatinės motinystės, kaip moters kūno išnaudojimo, problemą. Mūsų konservatoriams net toks Europos Parlamento požiūris pasirodė pernelyg konservatyvus. Tik tiek, kad išdrįsti tą viešai pasakyti ir iki galo susitapatinti su rezoliucijai prieštaravusiais liberalais, jau buvo baisu prieš rinkėjų akis.

Ką jie padarė, kai atėjo metas balsuoti dėl kolegės pateiktos rezoliucijos? O gi tyliai vienas po kito susigūžę išsliūkino iš posėdžių salės. Puikiai žinodami, kad pasilikimas posėdžių salėje ir balsavimas baigsis liberalaus konservatorių lyderio nemalone, bloga vieta rinkimų sąraše ir politinės karjeros pabaiga. To rezultate konservatorės pasiūlytą rezoliuciją parėmė tik keturi jos pačios frakcijos kolegos. Kitų fiziškai tuo metu jau nebuvo salėje. Po balsavimo Seimo narė dėkojo valdantiesiems, kad jų tarpe surado bendraminčius.

Taigi, drąsiai galiu pasakyti – konservatoriai yra tikrieji liberalai, kurie tik nešioja konservatorių vardą, tik jie iki šiol nerado tinkamo laiko pasikeisti partijos pavadinimui. O konservatyvizmo bei, tuo labiau, krikščioniškosios demokratijos idėjos toje partijoje mirė. Ir tą turi žinoti visi, kurie ieško tradicinių vertybių, paprastai siejamų su konservatyvia ar krikščionių demokratų politika. Būtų sąžininga, jei tokius kardinalius pokyčius vertybinėje sistemoje konservatoriai deklaruotų viešai ir neapgaudinėtų žmonių, sakydami, kad Lietuvoje yra konservatoriškas vertybes puoselėjanti politinė jėga.