2019-05-08 | Jonas Jarutis. Grėsmės Lietuvos regionų atsigavimui ir mūsų galimybės jas įveikti



Lietuvai yra iškilusi didelė grėsmė netekti ženklios ES finansavimo dalies. Tai lemia ir ikišiolinių Vyriausybių darbo klaidos, ir tokios priežastys, kaip maži ir ilgą laiką nekintantys mokytojų ir gydytojų atlyginimai. Kaip ES lygmeniu galime įveikti šias problemas?


Ne kartą ir ne du iš įvairių tribūnų ir televizijos ekranų skambėjo teiginiai, kad nuo 2020 m. Europos Sąjunga nustos teikti paramą Lietuvai. Jei nenustos, tai bent labai sumažins. O kai sumažins, tai ir pareikalaus prisidėti gerokai daugiau. Ir apskritai – Lietuva jau pakankamai gavo ir yra pakankamai turininga. Ar iš tiesų taip yra?


Nėra didelė paslaptis, kad pastarąjį dešimtmetį, bent trys iš keturių eurų, Lietuvoje investuotų į viešąją infrastruktūrą – pradedant atnaujintomis ligoninių palatomis ir nauja diagnostine įranga, renovuotais vaikų darželiais ir daugiabučiais, ir baigiant sutvarkytais keliais bei jais vis dažniau važinėjančiais naujais autobusais, yra europinės lėšos. 2008–2012 m. krizės metu, net devyni iš dešimties eurų šioms reikmėms buvo europiniai. Todėl akivaizdu, kad net kalbos, jog europinis finansavimas gali ženkliai sumažėti, turi sukelti visų blaiviai mąstančių piliečių – ne vien politikų – nerimą. Ir, deja, šios žinios yra daugiau nei vien kalbos.


Europinės paramos lėšų mažėjimo grėsmė turi bent tris priežastis. Jei Jungtinė Karalystė visgi pasitrauks iš ES, europiniame biudžete atsivers apie 12 mlrd. eurų dydžio „skylė“ – būtent tiek ši šalis daugiau moka, nei gauna iš ES. 12 mlrd. eurų – tai maždaug visas Lietuvos biudžetas arba kiek mažiau nei dešimtadalis ES biudžeto. Akivaizdu, kad kažkaip reikia rasti būdą, kaip spręsti šį neatitikimą tarp suplanuotų išlaidų ir sumažėjusių pajamų.


Kita grėsmės priežastis yra susijusi su mūsų gerovės augimu, tiksliau, su gerovės skaičiavimu ir ankstesnių Vyriausybių padarytomis klaidomis. ES statistikos agentūra „Eurostat“ valstybių narių gerovės lygį skaičiuoja pagal vadinamąjį Perkamosios galios paritetą (PPP). Kitaip tariant, statistinėse suvestinėse paprastai matoma ne tai, kiek skiriasi vidutinio statistinio Lietuvos Antano ir Prancūzijos Antuano pajamos, bet kiek skiriasi jų gebėjimas įsigyti statistikos specialistų nustatytą prekių ir paslaugų krepšelį.


Kad būtų vaizdžiau, paaiškinsiu skaičiais – pernai vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje, atskaičius mokesčius, siekė 693 Eur per mėnesį (25 vieta ES), o Prancūzijoje – 2225 Eur (8 vieta ES). Pagal jau minėtą Perkamosios galios paritetą, Lietuvos gerovės lygis sudarė 78 % ES vidurkio (19 vieta), o Prancūzijos – 104 % (11 vieta). Ar mes tikrai gyvename tik ketvirtadaliu skurdžiau nei prancūzai ir lenkiame Portugaliją, Lenkiją, Slovakiją, Graikiją, Vengriją? Tikrai ne – taip Jums atsakys bet kuris nuo realybės neatitrūkęs mūsų šalies pilietis. Ir bus teisus. Todėl norint iš europinių derybų neišeiti nuleista nosimi, itin svarbu žinoti, kaip tokia statistika yra gaunama ir kaip ją tinkamai interpretuoti.


Pagal Paramos atsiliekančių regionų vystymuisi taisykles, skurdžiausi regionai – tie, kurių PPP siekia iki 75 % ES vidurkio, dar kitaip vadinamos Sanglaudos šalys, gauna didžiausią ES paramą. ES tokiuose regionuose finansuoja, priklausomai nuo programos, 75 ar 85 % visų projekto išlaidų. Pasiekus 75 % ES vidurkio, mažėja paramos apimtis ir intensyvumas – ES jau finansuoja tik nuo 55  % iki 65 %. Štai Lietuva pirminiame Europos Komisijos pasiūlyme dėl 2021–2027 m. ES daugiamečio biudžeto buvo įvardinta jau pažengusiu – pereinamuoju regionu ir jai buvo pasiūlyta ES paramą sumažinti nuo daugiau nei 5 mlrd. eurų iki 3,8 mlrd. Ir atrodė, jog pasiguosti galėsime tik tuo, jog valstybėms, pasiekusioms 100 %, ES gerovės lygio parama Sanglaudai dar labiau mažėja.


Ir trečioji priežastis, dėl kurios kyla grėsmė Sanglaudos politikos ateičiai, yra ikišiolinių šalies Vyriausybių susitaikymas su gana negražia derybine taktika, kai Europos Komisija ir kai kurios valstybės narės Lietuvą spaudė sutikti su mažesnėmis išmokomis žemės ūkiui, mažesne Sanglaudos politika, mainais neva į pakankamą Ignalinos atominės elektrinės  uždarymo ir Kaliningrado tranzito finansavimą.


Taip buvo ir derantis dėl dabartinės, 2014–2020 m. finansinės perspektyvos, panašias nuolaidas mūsų šalies atstovai padarė ir derybose dėl 2007–2013 m. finansavimo. Dar būdamas meru, su nerimu stebėjau, kaip tuometiniai šalies vadovai nuolankiai tylėjo ES Vadovų Taryboje, o grįžę namo, aiškino, kaip gerai, kad gavom tiek daug. Paklausite, ką mes galime padaryti šioje situacijoje?


Atsakymas labai paprastas – suvokime, kad ES, visų pirma, yra derybų laukas, išmokime „žaidimo taisykles“ ir panaudokime jas savo naudai, o ne laukime malonių „iš aukštybių“. Na ir, žinoma, pasidarykime „namų darbus“.


Kalbant apie „namų darbus“ ir „žaidimo taisykles“, pradėti reikia nuo priminimo, kad „Eurostato“ statistika paremta prekių ir pasaugų krepšeliu, į kurį įeina ne tik rinkoje esančios prekės ir paslaugos, bet, tam tikra proporcija, ir – viešosios paslaugos. Kitaip tariant, tai, kas finansuojama už mūsų mokesčius – švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, viešojo saugumo ir kt. paslaugos.


Kadangi mūsų viešojo sektoriaus paslaugos yra pigios (t. y. maži mokytojų, gydytojų ir ugniagesių atlyginimai), atitinkamai išeina, kad vidutinis statistinis lietuvis „gali įsigyti“ daug tokių paslaugų. Taip ir gaunamas statistinis paradoksas, kad, nors lietuviškas vidutinis atlyginimas yra trečdaliu mažesnis nei Estijoje (atitinkamai 693 ir 957 Eur) ar perpus mažesnis nei Kipre (1658 Eur), ES statistika mūsų perkamąją galią vertina beveik vienodai (atitinkamai 78, 79 ir 85 % ES vidurkio).


Kitaip tariant, maži mokytojų ir gydytojų atlyginimai lemia, kad Lietuva Europos biurokratams atrodo turtingesnė, nei iš tiesų yra, ir, atitinkamai, nusipelnanti mažesnės paramos. Čia kaip tik yra vieta priminti, jog būtent dabartinė, LVŽS Vyriausybė pradėjo spręsti viešojo sektoriaus atlyginimų problemą. Deja, pakilę ugniagesių, gydytojų ir mokytojų atlyginimai statistikoje atsispindės tik nuo 2021 m. Neapgalvotais veiksmais mūsų šalį į tokią padėtį įstūmę ankstesni finansų strategai, vietoje to, kad prisiimtų atsakomybę, nekaltomis akimis aiškina apie savo indėlį į krizės suvaldymą ir skelbia apie savo norus vykdyti europinę politiką, nors akivaizdžiai nesupranta pagrindinių jos taisyklių. O derėtis dėl naujo ilgamečio biudžeto reikia jau dabar ir itin didelių pastangų reikės šių metų pabaigoje–kitų pradžioje.


LVŽS Vyriausybė jau yra žengusi tvirtų žingsnių tam, kad sumažintų statistinių paradoksų neigiamą poveikį Lietuvai. Toliau lieka dar du esminiai darbai. Pirmas jų – įvairiuose Europos Parlamento komitetuose ir darbo grupėse, Europos Komisijos komitologijos komitetuose, formaliose ir neformaliose derybose siekti pakeisti Lietuvai blogus pasiūlymo dėl naujosios finansinės perspektyvos elementus.


Itin didelį darbą šioje srityje jau padarė Bronis Ropė – pirmasis Lietuvos atstovas per visą narystės laikotarpį pradėjęs realiai dirbti Europos Parlamento Regioninės politikos komitete. Būtent jo iniciatyva, šių metų kovą Europos Parlamento pozicijose dėl būsimojo Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo, Sanglaudos fondo, Europos Jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo, Prieglobsčio ir migracijos fondo, Vidaus saugumo fondo bei Sienų valdymo ir vizų priemonės, pavyko įtvirtinti Lietuvai palankesnes nuostatas. Jei jas pavyks apginti ir galutiniame derybų etape, netrukus kaimo ir miesto bendruomenės galės džiaugtis didesniu finansavimu ir didesne sprendimų priėmimo laisve, 47,5 mlrd. eurų bus padidinta suma, skiriama ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai, mažiau išsivysčiusiems regionams savo lėšomis prie projektų reikės prisidėti tik 15 % savų lėšų, o ne 30 %, kaip siūlė Europos Komisija, o pereinamojo laikotarpio regionams – 35 %, bet ne 45 %, kaip siūlė Komisija.

Šie ir kiti pasiekimai labai vaizdžiai parodo, kiek daug gali ir vienas Europarlamentaras. Trumpam pagalvokime, kiek Lietuva galėjo pasiekti, jei jai būtų atstovavęs ne vienas LVŽS Europarlamentaras, o bent jau keli, panašiai dirbę kituose itin svarbiuose – transporto, energetikos, finansų komitetuose?


Tiesa, Europos Parlamentas nėra vienintelis sprendimų priėmėjas. Labai daug lemia ir Europos Sąjungos Taryba – institucija, kurioje derasi valstybių narių ministrai, o itin svarbiais klausimais – ir valstybių vadovai. O ten mūsų šalies laukia naujas iššūkis – atremti argumentus, neva Lietuva ir taip daug gauna Ignalinos AE uždarymui ir Kaliningrado tranzitui. Ir neva todėl turėtume susitaikyti su mažesne parama Sanglaudai. Privalome aiškiai pasakyti, jog Ignalinos AE ir Kaliningrado tranzito finansavimas yra ES įsipareigojimai Lietuvai. Įsipareigojimai prisiimti stojimo derybų metu. Tie įsipareigojimai, kuriuos ES privalo vykdyti, jų nesiedama su kitais biudžeto klausimais. Lygiai taip pat, kaip Lietuva vykdo savo įsipareigojimus ES.


Deja, ne viena ikišiolinė šalies Vyriausybė to pasakyti garsiai nedrįso. Nedrįso nei derybose dėl dabartinio, 2014–2020 m., nei dėl ankstesnio 2007–2013 m. ES biudžeto. Apskritai, net ir dabar daugeliui, net ir aukštas pareigas ėjusių politikų, ES atrodo tarsi kažkas, su kuo geriau nesiginčyti ir su kuo reikia susitaikyti, nemėginant net ginti savo interesų.


Esu įsitikinęs, jog metas tai pakeisti. Turime suvokti, jog ES yra derybų laukas. Laukas, kuriame kartu kuriame bendras taisykles. Ir kad šiose derybose mes esame lygiaverčiai partneriai, o ne išmaldos gavėjai. Su tokia nuostata LVŽS eina į Europos Parlamento rinkimus ir toks bus mūsų darbo Europos Parlamente leitmotyvas. Tokią užduotį savo darbui Europos Parlamento Regioninės plėtros bei Biudžeto komitetuose keliu ir aš.


Gegužės 26 d. mūsų šalies piliečiai spręs, kas jiems atstovaus naujajame Europos Parlamente. Pasirinkimas ganėtinai paprastas – tarp tų, kas ES mato malonių Lietuvai teikėją, su kuria negalima ginčytis, ir tarp tų, kas suvokia, kad ES yra kietų kasdienių derybų laukas, kuriame laimi tie, kas žino „žaidimo taisykles“, nebijo išsakyti savo pozicijos ir apginti savo interesus.

LR Seimo narys, LVŽS kandidatas į Europos parlamentą

Jonas Jarutis

 
 
LVŽS sąskrydis 2019

article thumbnailŠ. m. liepos 27 d. (šeštadinį) tradicinis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vasaros sąskrydis vyks Prienų rajone.
Plačiau

LVŽS Biržų skyriaus vasaros sąskrydis

article thumbnailŠ. m. liepos 19 d. (penktadinį) kviečiame dalyvauti Biržų skyriaus vasaros sąskrydyje.
Plačiau

Tarybos posėdis

article thumbnail2019 m. liepos 15 d. (pirm.) 15.00 val. šaukiamas LVŽS Tarybos posėdis kuris, vyks VIA BALTICA konferencijų salėje, Kauno raj.
Plačiau

Tarybos posėdis

article thumbnail2019 m. gegužės 17 d. (penkt.) 15.00 val. šaukiamas LVŽS Tarybos posėdis kuris, vyks VIA BALTICA konferencijų salėje, Kauno raj.
Plačiau




 
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
Gedimino pr. 28/2-510, Vilnius, tel. 8 5 212 0821
El. paštas: info@lvzs.lt
Daugiau kontaktų