2019-04-26 | Iš Lino Kontrimo rašomos knygos „Švytuoklės krūptelėjimas“: Kam reikalinga kurti priešus?

 

Skaitytojams siūlome susipažinti su Lino Kontrimo rašomos knygos „Švytuoklės krūptelėjimas“ ištraukomis. Tekste bus žvelgiama į politinius  įvykius po 2016 metų Seimo rinkimų. Tiek autoriaus asmeniniai pastebėjimai, surinkti faktai, tiek kitų politikų vertinimai leis susipažinti su Lietuvos valdžios formavimo ir veiklos užkulisiais.

Politinės priešpriešos kūrimas

2016-2020 metų kadencijos Seimo politinio proceso stebėtojams, tyrėjams ir kūrėjams atmintin įeis ir dėl politinės priešpriešos kūrimo technologijų. Kartais – labai rafinuotų, o kartais – itin grubių.

Mano nuomone, politinė priešprieša turi prasmę tik tada, kai siekdamas savo tikslų, nepradedi kenkti visos valstybės reikalams. Drįstu dalintis savo pozicija – politinė priešprieša, kurios labai aktyviai ėmėsi konservatoriai ir jų vadovas G. Landsbergis, neatvedė naujos kokybės link, nesukūrė konstruktyvaus dialogo.

Priešingai – politinė konfrontacija tarp dviejų daugiausiai mandatų iškovojusių jėgų iš tiesų virto didžiausios ir labiausiai patyrusios partijos kova su R. Karbauskiu bei jo artimosios aplinkos žmonėmis (ne su visa „valstiečių“ frakcija ir ne su visais jų deleguotais ministrais).

Kitaip tariant, pozicija ir opozicija nepradėjo kovoti projektais, idėjomis, pasiūlymais. Ko buvo galima tikėtis iš bemaž rinkimus laimėjusių konservatorių? Konstruktyvių pasiūlymų – neabejotina, kad jie tikrai turėjo turėti parengtus įstatymų paketus.

Deja, atsitiko priešingai – labiausiai patyrusi politinė jėga, su labai retomis išimtimis, į valdančiųjų veiksmus dažniausiai atsakydavo skambia, ties įžeidimo riba balansuojančia verbaline ekvilibristika.

Neigti tai, vadinasi, nepastebėti akivaizdžių faktų: konservatoriai, iš tiesų galėję tapti valdančiojo dueto partneriais, pasirinko jokios derybinės perspektyvos neturinčią poziciją diktuoti sąlygas dėl derybų rinkimus laimėjusiai partijai.

Nors dalis TS–LKD vylėsi, kad derybos vis tiek prasidės ir didžioji koalicija bus sudaryta, realybė ir politinių procesų kūrėjų tikslai buvo kitokie.

Šiandien belieka tik spėlioti, kiek Lietuva būtų laimėjusi ramesnio politinio fono, sutarimo, patirties turinčių ir naujų politikų darbo kokybės. To nebesužinosime. Tačiau įsitikinome, porinkiminėse kovose galimos visokios taktikos. Viena tokių – mėginimas supriešinti R. Karbauskį su S. Skverneliu.

Po rinkimų ir iki maždaug 2017-ųjų metų vidurio sklandė idėja, kad būtų galima suskaldyti „valstiečių“ frakciją. Teigta, kad bemaž pora dešimčių nepartinių LVŽS frakcijos narių galėtų atskilti ir suformuoti naują frakciją. Esą taip įvykti galėtų, jei S. Skvernelis nutrauktų politinius ryšius su R. Karbauskiu.

Dviejų politikų priešinimo tema buvo tokia garsi, kad užkulisiniai pokalbiai neretai tapdavo ir naujienų žiniasklaidos aktualijomis.

Tačiau R. Karbauskio ir S. Skvernelio tandemas neskilo. Politikai neretai viešai nepritardavo vienas kito pozicijoms. Šitaip jie tik įplieksdavo ugnies gandams apie tariamą jų išsivaikščiojimą. Tačiau lygiagrečiai vykdavo frakcijos, partijos pasitarimai, po kurių abu valdančiosios daugumos lyderiai kalbėdavo apie stabilų ir nuoseklų darbą kartu.

Iš valdančiosios „valstiečių“ frakcijos nepasitraukė nei tariamieji S. Skvernelio šalininkai, nei senieji partijos nariai, esą nepritariantys R. Karbauskio vadovavimui. Iš tiesų po įvairių įvykių, „valstiečių“ frakciją paliko Dovilė Šakalienė, Bronius Matelis, Povilas Urbšys ir Justas Džiugelis, niekada nepriklausę LVŽS.

Lygiagrečiai su „valstiečių“ lyderių priešpriešos tema, jau porinkiminį lapkričio mėnesį imtasi itin subtilaus plano skaldyti susiformavusią „valstiečių“ ir socialdemokratų daugumą. Silpnoji grandis šioje jungtyje buvo socialdemokratai.

Silpnoji ne todėl, kad po rinkimų šiai partijai teko rimtai nusivilti. Silpnoji dėl to, kad vėrėsi metų metais ryškėjusi takoskyra partijos viduje. Koalicija su LVŽS dar labiau pagilino trūkius. Galiausiai prieita prie to, kad jau sudarius koaliciją, dalis socialdemokratų vadovų ėmė piktintis šiuo susitarimu. Pretekstas – pozicijos.

2017-ųjų metų rudenį tapo aišku, kad socialdemokratai iš koalicijos trauksis: net 36 skyriai pasisakė už koalicijos nutraukimą, tame tarpe – ir didžiausias partijoje Vilniaus skyrius. Tik septyni skyriai išreiškė norą likti koalicijoje, o šeši skyriai siūlė derėtis dėl naujos koalicijos sutarties.

Kiek kitokia situacija susiklostė socialdemokratų frakcijoje Seime. Dalis žinomų partijos ir frakcijos narių siūlė likti koalicijoje. Vėliau įvykiai pasisuko radikaliai: socialdemokratų partijos gretas paliko aštuoni frakcijos Seime atstovai. Jie pasirašė frakcijų bendradarbiavimo susitarimą su LVŽS. Dar prabėgus kuriam laikui imta kalbėti apie naujos socialdemokratinės pakraipos partijos įkūrimą. Taip ir atsitiko – LSDP koaliciją nutraukė, o po kelių mėnesių buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų darbo partija.

Iš pokalbio su R. Karbauskiu:

R. K.: Buvo keli įvykiai, aiškiai atskleidę oponentų ketinimus. Pirmas – supriešinti mane su S. Skverneliu. Mėginta sakyti, kad yra Karbauskio ir Skvernelio žmonės. Pavyzdžiui, dėl trijų lotyniškų raidžių: žinojome iš pat pradžių, kad turime skirtingas nuomones, bet tai nebuvo priežastis nebedirbti kartu. Oponentai nežinojo, kad tai ne Karbauskis ir Skvernelis turi priešingas nuomones, kad ir frakcijoje yra skirtingas nuomones turinčių žmonių.

Vėliau buvo bandymai skleisti gandą, kad su Skverneliu derėtis galima, o su Karbauskiu – ne. Buvo galvojama, kad mes susipyksime. Mes supratome, kad visa tai yra organizuota ir planuojama. Pradžioje manėme, kad tai yra tik įvykių srautas. Iki septynioliktųjų rudens mums tikrai reikėjo dėti pastangas, kad įveiktume spaudimą (ir man, ir Sauliui).

Dar ir dabar yra skleidžiami gandai: man apie jį, o jam – apie mane. Bet jei mes nebendrautume, nekalbėtume, būtų tikrai sunku.

Kitas scenarijus – manęs diskreditavimo. Manė, kad palūšiu. Bet jau septynioliktųjų metų vasarą mes aiškiai supratome, kas vyksta.

Antras planas – griauti mūsų frakciją, o daugumą – suskaldant socialdemokratus.

Konservatoriai po Seimo rinkimų strategavo, koks politinis scenarijus jiems naudingiausias. Pasirinko bandymą išprovokuoti neeilinius rinkimus, todėl nesudarė koalicijos su LVŽS ir pradėjo įgyvendinti visą eilę priemonių, kurios turėjo destabilizuoti valdančiąją koaliciją.

Seimo kadencijos pradžioje paprasčiausiu scenarijumi atrodė „valstiečių“ frakcijos suardymas. Tam buvo naudojamos kelios priemonės. Pirmoji – diskredituoti mane, paliekant frakciją be lyderio, kuris galėtų ją mobilizuoti vieningam darbui. Tam buvo pasitelktos kai kurios žiniasklaidos priemonės, kurių tikslas – išsityčioti iš visko, kas siūloma, kas padaryta, bandyti rodyti, jog esu nepatikimas, neištikimas ir t. t.

Buvo siekiama Seimo frakcijos narius įtikinti, neva negaliu būti seniūnu. Tos pastangos iš inercijos tęsiasi iki dabar, nors realybėje duoda atvirkštinį rezultatą.

Šmeižtui skleisti buvo pasitelkti ir buvę Seimo frakcijos nariai – Matelis, Urbšys, Džiugelis. Juos mielai citavo, su jais kūrė laidas, straipsnius. Tai negalėjo paveikti frakcijos, nes visi puikiai žinojo, jog skleidžiamas melas, bet visuomenės nuomonės formavimui tai galėjo pasitarnauti.

Pavyzdžiu galėtų būti situacija su Džiugeliu. Seimo narys dėjo miližniškas pastangas įkalbinėdamas kolegas, jog reikia kurti naują frakciją, dėl to kalbėjosi su daugeliu frakcijos narių.

Seimo narys veikė labai apgalvotai, kolegoms aiškindamas, kokią įtaką įgaus nauja frakcija, kaip persidalins komitetų pirmininkų pozicijos, pasikeis ministrai.

Džiugelio pasitraukimas iš Seimo frakcijos įvyko ne dėl jo pažiūrų, o dėl melo, neva jis nebandė ardyti frakcijos. Vėliau įvyko tai, kas visada vyksta, kai kuris nors buvęs „valstiečių“ frakcijos narys nori šmeižti frakcijos seniūną, savo buvusius kolegas – daugybė interviu, laidų. Atsitiktinumų ir sutapimų formuojant viešąją nuomonę nėra.

Dėl Šakalienės... Mes neįvertinome jos tikrųjų tikslų ir charakterio. O dėl Matelio esu įsitikinęs, kad jis buvo visiškai ir aiškiai suplanavęs pasitraukimą. Tai žmogus, kurį LVŽS rekomendavo P. Urbšys.

Iškalbingai atrodo ir paties P. Urbšio situacija, kuomet paaiškėjo, jog jis galimai pažeidė Konstituciją, darydamas spaudimą VTEK nariams dėl vieno iš darbuotojų atleidimo. Vietoj to, kad P. Urbšys bandytų paaiškinti savo elgesį, jo motyvus, jis ėmė kaltinti mane, neva jam kerštauju.

P. Urbšys yra dviveidis žmogus, kurio įvaizdis absoliučiai skiriasi nuo jo veiklos metodų. Panevėžiečiams nėra paslaptis, jog siekdamas įtakos mieste, P. Urbšys siekė silpninti politinių partijų skyrius Panevėžyje.

Tos pastangos davė rezultatą praėjusiuose savivaldybių rinkimuose, kuomet P. Urbšio vardu pasivadinęs komitetas laimėjo rinkimus Panevėžio miesto savivaldybėje. Vienintelė ir nauja grėsmė P. Urbšio interesams tapo LVŽS Panevėžio skyrius, kuris stiprėjo po praėjusių savivaldybių rinkimų ir Seimo rinkimuose surinko daugiausiai balsų.

Puolimas prieš visus LVŽS Panevėžio miesto skyriaus narius nei kiek nesiskiria nuo įprastos P. Urbšio veiklos. Žmonės buvo juodinami, šmeižiami, buvo skleidžiami gandai.

Taip elgdamasis jis prarado net savo vardu pavadinto komiteto, laimėjusio savivaldybių rinkimus Panevėžyje, pasitikėjimą. Draugų neliko, vieni priešai, o taip juk nebūtų, jei vadovautumeisi moralės ir tiesos principais.

Liūdna, kai žmogus siekia savo tikslų sutrypdamas visus, kurie pasitaiko pakeliui. Optimistiškai nuteikia tik tai, jog gyvenimas viską sustato į savo vietas. P. Urbšio tikrasis veidas tampa atpažįstamu ir tai, labai tikiuosi, bus jo politinės karjeros pabaigos priežastimi.

Galima pastebėti, kaip frakciją palikę Seimo nariai greitai atranda bendrus interesus su opozicija. Tenka pripažinti, jog sudarant rinkimų sąrašą, mes nesugebėjome įžvelgti, jog kai kuriems žmonėms rūpėjo ne darbas Lietuvos labui, o asmeninės ambicijos ir savanaudiški tikslai.

Mažų mažiausiai nesmagu, kai žmonės, pasinaudoję LVŽS rinkimų sėkme, išduoda kolegas, rinkėjus. Priežastis suprantama, jie gauna progą būti matomais: reikia kuo labiau šmeižti frakciją, jos seniūną ir dėmesys garantuotas. Nesvarbu, kiek pasakytumei melo, fantazijų ar interpretacijų, svarbu, kad susidarytų vaizdas, jog yra kažkoks vidinis nestabilumas, diktatas, nedemokratiški sprendimai.

Noriu paklausti: negi patikėsite, jog įsakymais, spaudimu, šantažu galima valdyti daugiau nei penkiasdešimties Seimo narių frakciją, kurioje dirba žmonių laisvuose rinkimuose išrinkti, savo vertę žinantys žmonės? Atsakymas – neįmanoma.

Bet tie, kurie bando tuo įtikinti tautą, mano, jog tauta yra „runkeliai“, kad kiekvienas šimtus kartų pakartotas melas bus priimtas už tiesą. Tenka apgailestauti, kad kai kurie Seimo nariai veikė savanausdiškais tikslais ir spjovė į rinkėjų valią ir lūkesčius. Tai mano asmeninis subjektyvus vertinimas.

Reikia patikslinti, kad tapęs frakcijos seniūnu, aš dėl dviejų priežasčių tapau taikiniu: pirma, kad tai yra frakcija, o kitas dalykas, kad yra tiesioginis santykis tarp Vyriausybės (Sauliaus) ir manęs.

Todėl, grįžtant prie frakcijos griovimo strategijos, bandymų supriešinti mane su Sauliumi Skverneliu, reikia pasakyti, kad buvo naudojamos visos įmanomos priemonės. Prisimenu laikotarpį, kuomet visa kritika buvo nukreipta į mane, o Premjeras pristatomas tik pozityviai.

Tai buvo gerai apgalvota supriešinimo priemonė. S. Skverneliui buvo teigiama, jog Karbauskis yra labai pažeidžiamas ir neskaidrus, jog reikia atskirti nepartinius Seimo narius ir sudaryti koaliciją su konservatoriais ir liberalais.

Visi prisimena kalbas apie Karbauskio ir Skvernelio frakcijas. Nėra žmonių, kurių nuomonės visuomet sutaptų, o nuolat iš išorės priešinant politikus, kibirkščių sunku išvengti. Džiaugiuosi, jog tai sugebėjome įveikti ir, kaip sakoma – kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais. Frakcijos griovimas per S. Skvernelio ir mano supriešinimą davė priešingą rezultatą – mus sutelkė.

Iš tikrųjų partija per tą laiką pasidarė daug vieningesnė. Po tiek pastangų ją suardyti – efektas visiškai priešingas. Kai netikros naujienos užkliudė vieną ar kitą iš jų, visi pradėjo suprasti, kaip veikia šitas mechanizmas. Po tokio spaudimo frakcijos narių atsakomybė prieš visuomenę tapo dar didesnė. Bendrų tikslų suvokimas ateina su laiku, nes su juo ateina branda atitinkamoje aplinkoje. Dabar, kai kas nors sako, kad jūsų frakcija irs – atsakau, kad jūs tai sakote ir siekiate jau daugiau nei dvejus metus.

Frakcijos vienybė iš tikrųjų ir yra pats didžiausias darbas, kurį aš dariau iki šiol ir darysiu ateityje.

 

Penktoji knygos ištraukos dalis

Ketvirtoji knygos ištraukos dalis

Trečioji knygos ištraukos dalis

Antroji knygos ištraukos dalis

Pirmoji knygos ištraukos dalis

Politinė reklama.

 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
Gedimino pr. 28/2-510, Vilnius, tel. 8 5 212 0821
El. paštas: info@lvzs.lt
Daugiau kontaktų