2019-04-26 | Iš Lino Kontrimo rašomos knygos „Švytuoklės krūptelėjimas“: Kaip buvo kuriamos pažymos?

 

Skaitytojams siūlome susipažinti su Lino Kontrimo rašomos knygos „Švytuoklės krūptelėjimas“ ištraukomis. Tekste bus žvelgiama į politinius  įvykius po 2016 metų Seimo rinkimų. Tiek autoriaus asmeniniai pastebėjimai, surinkti faktai, tiek kitų politikų vertinimai leis susipažinti su Lietuvos valdžios formavimo ir veiklos užkulisiais.

Senas naujas triukas su pažyma

Iš karto po rinkimų partijų atstovai buvo pakviesti į susitikimą su Prezidente. Be abejo, tuo metu jau kalbėta apie galimas koalicijas ir bendradarbiavimą.

„Valstiečiai“ formavo dvi derybines grupes: vieną – deryboms su socialdemokratais, kitą – su konservatoriais. Pastarieji laikėsi nuostatos, kad dviejų derybinių grupių būti negali – arba „valstiečiai“ derasi tik su jais, arba konservatoriai derybose nedalyvauja.

Nepaisant to, 2016 m. spalio 24 dieną abi partijos, gavusios daugiausiai balsų rinkimuose, atvyko į susitikimą su Prezidente. Šalies vadovė pareiškė netrukdysianti daugiausiai vietų Seime iškovojusiai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai siūlyti premjerą ir formuoti Vyriausybę.

Po konservatorių susitikimo su D. Grybauskaite, vienas jų lyderių Andrius Kubilius taip pat pasiūlė, kad pasirašant valdančiosios koalicijos sutartį, „kad ir kas ją pasirašytų, visi jos signatarai būtų patikrinti specialiųjų tarnybų, kaip kad kandidatai į aukštas pareigas“.

Tuo metu šis pasiūlymas į akis nekrito. Tačiau veikiai tapo aišku, kad siekiama formuoti nuomonę, esą pasirašyti tokio susitarimo R. Karbauskis negalės.

Ir tikrai – po kelių dienų viešai buvo prakalbta, esą egzistuoja Ukrainos saugumo tarnybos pažyma, kurioje konstatuojamos R. Karbauskio sąsajos su Rusija. Tai paskatino ne vieną politiką prabilti apie tariamai galimą R. Karbauskio prorusiškumą.

Netrukus ši „pažyma“ virto bemaž kriminaline istorija. R. Karbauskiui kreipusis į teisėsaugą, Ukrainos saugumo tarnyba nurodė, kad jokia pažyma apie R. Karbauskį iš viso neegzistuoja. Nustatyti, kas sukurpė tokią „pažymą“, taip pat nepavyko – apklausti žiniasklaidos atstovai nurodė matę tik „nepatvirtintą kopiją“, kuri kažkaip pasimetė ant kelių redaktorių stalų… Tačiau istorija priminė, kad sovietų mėgtas būdas kurpti „pažymas“ ir taip kompromituoti neįtinkančius asmenis – dar nepamirštas.

Iš pokalbio su R. Karbauskiu:

Pirmiausia pasirodė žinia apie tai, neva aš – KGB agentas. Tai buvo padaryta antrą dieną po Seimo rinkimų antro turo.

Manau, kad istoriją apie „Ukrainos pažymą“ sukurpė konservatoriai, siekdami paaiškinti savo rinkėjams, jog dėl šios priežasties jie negali dirbti su „valstiečiais“.

Kadangi šia melaginga žinia pasidalino visi interneto portalai, tai buvo nuspręsta šią sėkmę „užtvirtinti“. Žinodami, jog Seimo komitetų pirmininkams leidimai dirbti su slapta informacija nėra išduodami, konservatoriai pradėjo šnekėti, jog R. Karbauskis leidimo dirbti su slapta informacija iš viso negautų.

Tad mums, valdančiajai daugumai, teko priimti sprendimą, jog leidimus dirbti su slapta informacija taip pat turi gauti visi Seimo komitetų pirmininkai ir pavaduotojai.

Visą laiką, kol Valstybės saugumo departamentas tyrė Seimo narių pateiktus duomenis, buvo skleidžiamos melagingos žinios, neva aš esu bendradarbiavęs su KGB.

Tačiau visus leidimus dirbti su slapta informacija aš gavau. Tad man išdavus leidimą dirbti su slapta informacija, konservatorių retorikoje išnyko naratyvas apie mano bendradarbiavimą su KGB.

Žinoma, tokią retorikos kaitą galėjo lemti ir kitas lygiagrečiai vykęs veiksmas – kreipiausi į prokuratūrą dėl šmeižto.

Prokuratūra atliko tyrimą, kurio metu gavo raštiškus atsakymus į užklausas iš Ukrainos ir Lietuvos slaptųjų tarnybų, patvirtinusius, kad nėra jokių duomenų apie galimą mano bendradarbiavimą su slaptosiomis tarnybomis. Buvo išsiaiškinta, kad šmeižikiško pobūdžio informaciją paskleidė žurnalistė. Ji nurodė, esą „Ukrainos pažymą“ gavo iš savo šaltinio, kurio tapatybę atskleisti neturinti teisės.

Taip, dėl šmeižto galėjau žurnalistę paduoti į teismą, tačiau kas iš to? Juk akivaizdu, kad ji tebuvo įrankis melagingai informacijai paskleisti.

Ir tuomet, ir dabar manau, kad už visos šitos istorijos slepiasi konservatoriai. Beje, pareigūnų apklausti žurnalistai taip pat minėjo konservatorius. Bet keista kas kita – paaiškėjo faktai apie A. Kubiliaus sūnaus, R. Juknevičienės brolio sąsajas su Baltarusija ir Rusija. Tačiau pasirodo, jog kaltindami kitus, sau konservatoriai tų pačių standartų netaiko.

Bet tai susiję su sena konservatorių strategija. Vertinant dabarties įvykius, toks veikimas yra ne kas kita, kaip bandymas šmeižtu diskredituoti savo politinius oponentus.

Istorija subliuško. Dabar jos jau niekas ir neprisimena. „Ukrainos pažymą“ prisiminiau dėl vienos svarbios aplinkybės – mūsų šalyje labai populiaru kaltinti tariamu bendradarbiavimu su Rusija. Tokių istorijų sukurpimo ir sklaidos schema nekinta jau daugybę metų.

Mano nuomone, piktnaudžiavimas itin skaudžia mūsų patirtimi su Rusija – dvigubai amoralus veiksmas. Pirma, jei yra konkretūs įrodymai ir faktai – jų jokiais būdais negalima nutylėti ir juo labiau – skelbti anonimiškai. Visi potencialūs ar esami kolaborantai turi būti paviešinti.

Antra, jei įrodymų ir faktų nėra, negalima kurti gandų, nes šitaip teršiama viešo dialogo erdvė, o blogiausia – apšmeižiami asmenys, laužomi žmonių likimai.

L. K.: Kaip pats sau atsakote į klausimą, kodėl konservatoriai taip puola?

R. K.: Daug dalykų slypi labai senoje istorijoje. Kodėl 1992 metais žmonės nubalsavo ne už juos? Juk dar buvo gyva Sąjūdžio dvasia. Todėl, kad užteko vos dvejų metų ir žmonės pamatė, kokie politikai ateina į valdžią ir kuo tai gresia valstybei. Vėliau buvo Pakaunės istorija, Bražuolės tilto sprogimas…

Dabar kiekvienas sau tuos klausimus turime atsakyti, galbūt tyrimo specialaus nereikia, per daug viskas atvira ir aišku.

Atsiverti vadovėlius ir matai, kas buvo valdžioje, kuriais momentais ir kodėl tauta ką nuspręsdavo. Konservatoriai atėjo 1996-ais, o 2000-aisiais metais žmonių sprendimu jie neteko valdžios. Po to – 2008-ieji, o 2012-aisiais metais tautos sprendimu konservatoriai vėl tapo opozicija. Socialdemokratai, beje, nevaldė su tokia arogancija ir su tokiu nesiskaitymu.

L. K.: Bet kokios tokio elgesio priežastys?

R. K.: Aš suprantu viena – 2009 ar 2011 metais yra priimtas sprendimas 75 metus neviešinti KGB agentų. Ir toks sprendimas priimtas būtent konservatorių valdymo metu. Ar galite patikėti? Partija, kuri aršiausiai visus įtarinėja ryšiais su Rusija, vadina agentais, būdama valdžioje padaro viską, kad KGB agentai būtų įslaptinti kelioms kartoms į priekį.

Paklauskite savęs, kodėl konservatoriai buvo suinteresuoti priimti šitą įstatymą? Ką sako saugumo tarnybos? Jeigu apie tuos agentus žino kas nors iš kitų valstybių, tokie asmenys yra priklausomi. Jais galima manipuliuoti.

Liustracija buvo ir dabar yra labai svarbi. Aš galiu drąsiai teigti, kad tai, ką daro opozicija šiandien, atitinka klasikinį valstybės silpninimo modelį. Kuomet žmonės bėga iš valstybės, nes ja nepasitiki, tai yra svajonių rezultatas, kurio siekia priešiška valstybė.

Arba štai kita tema: prisimenat, konservatoriai norėjo žemės ūkio sektoriaus tyrimo. Jie galvojo, kad mes nenorėsim to tyrimo, neva R. Karbauskis turėtų kažko bijoti. Tačiau „valstiečiai“ pritarė tyrimui, tik pasiūlėme prie konservatorių klausimų pridėti daugiau klausimų – nuo pat 1991 metų. Konservatoriai jau dabar tai vadina archeologija ir pradeda tyčiotis iš tų klausimų. O mes klausiame – kas gi sugalvojo kilnoti žemes ir kam tai buvo naudinga? Konservatoriai tokių klausimų labai nenori.

Anksčiau esu viešai sakęs, kam tai buvo naudinga. Gabrieliaus Landsbergio seneliui tai buvo naudinga ir tai yra faktas. Nuo to nepabėgsi.

Tad dabar palyginkime temas: galimi KGB bendradarbiai ir V. Landsbergiui naudingas žemės kilnojimas bei kurpiamos istorijos apie mane ir moteris. Suprantate, kad pastaroji tema, lyginant su pirmąja, tėra tarsi aguonos grūdas prieš supernovą. Niekas iš viešosios informacijos rengėjų net nenorėjo girdėti, kad istorijos apie mane ir moteris kuriamos puikių scenaristų, komunikacijos inžinierių, bendradarbiaujat su buvusiais ypatingų tarnybų žmonėmis, kurie žino, ką reiškia paskleisti gandą ir kad jo sustabdyti neįmanoma. Šiandien man yra žinoma, kas tas istorijų mėgėjas ir kūrėjas bei kodėl jis tai darė. Manau, kad labai greitai apie tai papasakosiu žmonėms. Faktas, kad bet kokią rimtą temą konservatoriai bando numušti skleisdami vis naujus gandus, kurie pritraukia žmonių dėmesį labiau, nei jų niekšiški darbeliai.

Dar viena tema, kurios nemėgsta konservatoriai – „Snoro“ ir „Ūkio“ bankų žlugimo tema. O tai įvyko konservatorių valdymo kadencijoje, 2008-2012 metais. Kyla daug klausimų dėl tokių procesų, padariusių milžinišką finansinę žalą. Kodėl valstybės institucijos neužtikrino tinkamos bankų prižiūros? Ar „Snoro“ ir „Ūkio“ bankų likvidavimo procesai buvo skaidrūs? Kartu verta prisiminti kitą konservatorių sprendimą – valstybės vardu itin brangiai skolintis pinigus ir užkrauti mums visiems didžiulę palūkanų naštą.

Mes šias temas norime išaiškinti ir išsiaiškinti. Tai labai nepatinka konservatoriams. Nepatinka ir Prezidentei D. Grybauskaitei. Bet aš laikausi savo pozicijos – ir KGB tema turi baigtis, ir liustracija turi įvykti, turime išsiaiškinti ir labai abejotinus finansinius veiksmus. Gal todėl ir esu labai nepatogus ir nereikalingas, gal todėl taip nuožmiai puola ir mane, ir aplink mane atsirandančius asmenis.

VI Dalis Iš Lino Kontrimo rašomos knygos „Švytuoklės krūptelėjimas“: Kam reikalinga kurti priešus?

 

Ketvirtoji knygos ištraukos dalis

Trečioji knygos ištraukos dalis

Antroji knygos ištraukos dalis

Pirmoji knygos ištraukos dalis

Politinė reklama.

 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
Gedimino pr. 28/2-510, Vilnius, tel. 8 5 212 0821
El. paštas: info@lvzs.lt
Daugiau kontaktų