„Linkiu, kad į šią valdžią patekę buvusių politikų vaikai ir anūkai, jų giminės ar draugų įpėdiniai galutinai nesukompromituotų politikų įvaizdžio ir kad Lietuvos piliečiai tiek nusiviltų politika, jog imtų ignoruoti rinkimus.“

Ramūnas Karbauskis. Kaip kompetencijų stoka tapo profesija ir kitos valdžios problemos

2023 10 23

Per dvidešimt septynerius mano aktyvaus dalyvavimo politikoje metus konservatoriai ir socialdemokratai valdžioje buvo po keletą kartų. Skirtingi laikotarpiai, skirtingos problemos, tačiau akivaizdu, jog minėtos partijos per tą laikotarpį pakito neatpažįstamai.

Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo konservatorių ir socialdemokratų partijose dominavo politikai, kurie savo gyvenime turėjo vadovavimo patirtis įvairiose srityse, ministrų pareigas ėjo žinantys problemas savo srities profesionalai. Tačiau, bėgant metams, situacija kardinaliai pasikeitė.

Dabar, pavyzdžiui, valdančiose konservatorių ir liberalų partijose ima dominuoti žmonės, kurie neturi jokios realios darbinės patirties, o jų vadovavimo įgūdžiai susiformavo tų partijų valdymo struktūrose, kuruojamuose projektuose ir projektėliuose, kuriuose jie užaugo, nematydami platesnio vaizdo ir neturėdami objektyvaus suvokimo, kas vyksta Lietuvoje ir kaip čia iš tiesų gyvena žmonės.

Vyresnioji konservatorių ir socialdemokratų partijų karta nusisuko nuo vertybių, kurias dar vos prieš keletą metų viešai deklaravo. Dabartiniai jų Europarlamentarai ir Seimo nariai jau viešai deklaruoja, jog jie yra liberalai, kuriems artima vienalyčių šeimų politika, laisvesnis požiūris į narkotikus ir pan.

Kitas Lietuvai ypač neparankus dalykas, ką galime pavadinti bendra valdančiųjų vizitine kortele – nekompetencija. Ją lemia tai, kad valdžioje esančioms partijoms valdžia reikalinga tik kaip instrumentas asmeniniams tikslams pasiekti – t.y. gerovės sau. Apie žmones šioje valdžioje niekas negalvoja. Nėra jokių bandymų stiprinti valstybės ekonomiką ar kokią kitą sritį, nes nėra išmanančių, kaip tai daryti.

Taip nutiko todėl, kad darbas Vyriausybėje, kitose valstybės valdymo institucijose šios valdžios partijų funkcionieriams tapo „atlygiu“ už lojalumą. Jie atėjo į kažkokias pareigas ne todėl, kad turėtų reikiamas kompetencijas, bet todėl, kad nusipelnė savo buvimu atitinkamoje partijoje. Jie taip mano ir priima postus kaip apdovanojimą už lojalumą, bet ne kaip pareigą kažką padaryti dėl savo šalies.

Mums labai dar nepasisekė ir dėl to, kalbu apie visą Lietuvą, kad ne kompetencija ar patirtis, o ambicijos ir perdėta savimeilė ima dominuoti jų veiksmuose. Nepagarba kitai nuomonei, nenoras girdėti kritikos ir racionalių pasiūlymų tapo dabartinės valdžios elgsenos norma. Todėl nestebina užsienio reikalų ministro G. Landsbergio vieši Prezidento G. Nausėdos žeminimai ar iš konservatorių lyderių lūpų skambantys žeminantys epitetai mokytojų atžvilgiu.

O bandymai imtis kažkokių reformų, dėl ambicijų ir arogancijos, baigiasi jų iškreiptu problemų suvokimo atspindžiu. Pavyzdžiais galėtų būti ir mokesčių reforma, ir ketinimas apmokestinti visų žmonių nekilnojamą turtą, ir negebėjimas paleisti Europos Sąjungos skiriamos paramos, ir nesugebėjimas parengti sveikatos, valstybės tarnybos ar kitas reformas.

Jau nekalbu apie bandymus Lietuvą paversti narkotikų rojumi, nes jiems problema atrodo ne tai, kad nuo narkotikų miršta vaikai, bet tai, kad kažkas negali laisvai nusipirkti, o kažkas parduoti narkotinių medžiagų. Visur valdžia demonstruoja absoliučią nekompetenciją, kurios nepripažįsta, nors tai jau sako visų sričių atstovai profesionalai. Ši valdžia moka tik gintis savo arogantiškumu ir patyčiomis iš Lietuvos žmonių.

Kita problema, ištikusi konservatorių ir socialdemokratų politikus Seime, yra jų hiperaktyvumas, siekiant įtvirtinti liberalią politinę darbotvarkę, nors patys iš principo, jei būtų nuoseklūs konservatoriai ar socialdemokratai, to nebūtų įvykę. Konservatorių ir socialdemokratų jaunieji politikai nebesiskiria savo pažiūromis, jie vienodai balsuoja už tai, kad vienos lyties asmenys galėtų kurti šeimas, palaiko narkotikų dekriminalizavimą.

Dar viena problema tampa tai, jog absoliuti dauguma liberalių politikų yra užaugę didmiesčiuose ir neturi suvokimo apie regionų problemas. Daugeliui jų pasaulis prasideda ir baigiasi Vilniaus centre, kur įsikūrę jų pamėgti barai ir kur šie žmonės ateina pabūti šiltuose kabinetuose.

Kalbu apie visa tai ne tam, kad suabejoti, pavyzdžiui, jaunų žmonių galimybėmis politikoje. Mane džiugina, kada į didžiąją politiką ateina jauni, veržlūs, turintys labai aiškias vertybes žmonės, buvę savivaldybių tarybose, suprantantys Lietuvos problemas ir norintys tarnauti visai visuomenei. Tokių pavyzdžių tikrai yra ir būtina skatinti, kad jų daugėtų.

Linkiu, kad į šią valdžią patekę buvusių politikų vaikai ir anūkai, jų giminės ar draugų įpėdiniai galutinai nesukompromituotų politikų įvaizdžio ir kad Lietuvos piliečiai tiek nusiviltų politika, jog imtų ignoruoti rinkimus.

Noriu palinkėti, jog socialdemokratų ir konservatorių politikai regionuose imtų dominuoti savo partijose ir jos ne tik deklaruotų, o realiai rūpintųsi tradicinių vertybių puoselėjimu, valstybės stiprinimu, žmonių gerovės didinimu.

Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga ir nacionaliniu mastu, ir regionuose išlieka vienintele politine jėga, kuri visada ir visur gina šeimą, kalbą, rūpinasi piliečių saugumu ir gerove, kuriai Lietuvos nepriklausomybė, laisvė, pozicijų stiprinimas Europos Sąjungoje bei NATO yra pagrindiniai tikslai.