Eugenijus Jovaiša. Mokytojas neprivalo būti artistu ir kiekvienai pamokai prigalvoti žaidimų ir naujų triukų

2022 08 31

Kasmetinėje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos organizuojamoje konferencijoje „Šiuolaikišką ir atvirą mokyklą kuriame kartu!” ministrė J. Šiugždinienė kvietė atsakomybe už mokinių pasiekimus dalintis visiems, o savivaldybes ragino tapti net „mažosiomis ministerijomis“ mieste ar rajone.

Vienas iš pranešimo akcentų, sukėlusių nemenką rezonansą viešoje erdvėje, buvo išsakytos mintys apie tai, jog mokyklose turima susitarti dėl visų mokyklinės bendruomenės narių atsakomybių ir taisyklių, reguliuosiančių mokymąsi, lankomumą, tinkamą elgesį, o šių taisyklių pavyzdį, pasitelkdama įvairių, su švietimu susijusių institucijų atstovus, sukurs ministerija.

Žiniasklaidos antraštėse buvo cituojami ministrės žodžiai apie tai, jog „... mokytojas tikrai neturėtų atiminėti mobiliųjų telefonų ar prašyti mokinio netriukšmauti“, taip pat „mokytojas turėtų nebijoti įtakingų tėvų...“.

Naujesnių idėjų nėra

Nors ŠMSM ministrė nuolat akcentuoja mokytojo profesijos prestižo svarbą, darbo vietos patrauklumą ir pačių geriausių sąlygų mokykloje mokytojams dirbti, o mokiniams mokytis sukūrimą, kažkokių naujesnių idėjų, kaip tai padaryti, taip ir neišgirdome, nebuvo pasiūlytas ir realus viso to įgyvendinimo mechanizmas.

Nebent konkrečia priemone laikytume ministerijos siekį sukurti ir mokykloms pasiūlyti kažkokias pavyzdines taisykles, kurios neva turėtų priversti mokinius nustoti pamokos metu naršyti telefone, nustoti triukšmauti, pavyzdingai elgtis, nepraleidinėti pamokų ir pradėti stropiai mokytis, kaip kad nustatyta Švietimo įstatymo 46 straipsnyje įtvirtintose mokinio pareigose.

Visa bėda tame, kad Švietimo įstatymo nuostatų dažnai nesilaikoma, kaip ir nesilaikoma jau seniai daugybėje mokyklų susikurtų ar susitartų taisyklių ir įvairiausių etikos kodeksų.

Kodėl? Verta atkreipti dėmesį ir į tai, jog tame pačiame Švietimo įstatymo straipsnyje surašyta net 12 mokinio teisių ir tik 4 pareigos.

Visų tų mokinių teisių viršenybės virš jų pareigų atsiradimo ir įsigalėjimo priežastys yra giluminės, vertos ne vienos didžiulės viešos diskusijos, tad šiame trumpame komentare jų neaptarsime.

Tik galime ministrės paklausti. O kas bus, jei mokiniai ir toliau nesistengs mokytis, nereguliariai lankys mokyklą, pamokose trukdys mokytojui dirbti ir mokytis kitiems mokiniams, elgsis netinkamai su kitais mokyklos bendruomenės nariais, nesilaikys mokykloje priimtų taisyklių, kad ir kokios pavyzdinės ir puikios jos būtų?

Kaip pareikalausime atsakomybės už savo elgesį iš mokinio, jei jokie gražūs pokalbiai Vaiko gerovės komisijų posėdžiuose ar kitokia psichologinė pagalba jo nepaveiks, kaip ir negalės paskatinti savo auklėjamąją pareigą vykdyti kai kurių tėvų, ypač manančių, kad jų vaiką turi auklėti mokykla, o jei mokytojas per pamoką turi problemų su jo vaiku, tai tas mokytojas yra pats kaltas, nemoka jo vaiko sudominti?

Dėl tokio požiūrio dauguma mokytojų ir toliau kentės netinkamą mokinių elgesį, kad nebūtų apkaltinti nekompetencija ir nemokėjimu dirbti. Nes dažnu atveju beveik nėra realių poveikio priemonių ar sankcijų, užtikrinančių, jog taisyklių būtų laikomasi.

Mokymasis iki 16 metų yra privalomas, tad piktybiškai nesimokančio, praleidinėjančio pamokas ir netinkamai besielgiančio mokinio iš mokyklos neišvarysi. Švietimo įstatymo 29 straipsnis  tik palieka teisę suderinus su mokinio tėvais SIŪLYTI jam mokytis kitoje mokykloje arba bandyti siekti, kad tokiam mokiniui būtų skirta minimali ar vidutinė priežiūra, numatyta Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme. O tai labai ilgas ir daug pastangų reikalaujantis kelias.

Realiai savo mokinio pareigų neatliekančiojo drausminimui lieka tik vos ne vienintelė priemonė – pokalbis. Ir nors ministrė kalba apie tai, kad mokytojai „neturėtų atiminėti mobiliųjų telefonų“, jie jau seniai to ir nebando daryti, kad nebūtų apkaltinti plėšimu, vagyste ar svetimo turto sugadinimu.

Triukšmaujančių mokinių taip pat nepaprašys ramiu tonu netriukšmauti, nes beprasmiška – per triukšmą negirdės. O paprašius garsiau, galima sulaukti ir kaltinimų psichologiniu smurtu.

Mokymasis yra sunkus ir nebūtinai įdomus darbas

Taigi, konferencijoje ŠMSM ministrės išsakytos mintys TEORIŠKAI yra teisingos ir pagirtinos. Kaip ir sveikintini pastebėjimai, jog „mokytojo vaidmuo – tikrai ne tramdyti, kontroliuoti, o padėti mokytis ir motyvuoti mokinius“, o „mokslas yra darbas, ne laisvalaikis, ir tai nėra žaidimas“.

Deja, švietimo politikos vykdomosios valdžios atstovės raginimas visiems įsitraukti į šiuolaikiškos ir atviros mokyklos kūrimą bei pasidalinti atsakomybėmis skamba kaip lozungas.

Geri norai su kažkokiu dar nesukurtu pavyzdiniu taisyklių rinkiniu išspręsti įsisenėjusias nenoro mokytis, netinkamo elgesio problemas tikriausiai ir liks tik gerais norais, kuriais, anot visiems žinomo posakio, kelias į pragarą grįstas. Dėl to, jog tie norai nebus įveiklinti.

Nelabai žinoma, kaip rasti sprendimus ir priemones, kad taisyklių būtų laikomasi, o visi mokyklinės bendruomenės nariai atsakingai vykdytų savo pareigas.

Tad dar vienų taisyklių, kad ir kokios pavyzdinės jos būtų, surašymas ir jų išdalinimas  mokykloms, problemų neišspręs. Nes jei tik tomis taisyklėmis ir apsiriboja visas ŠMSM indėlis siūlant sprendimą, deja, bet nuteikia neviltingai. Švietimo bendruomenei reikalingi kitokie sprendimai.

Vienas iš jų būtų galiojančių teisės aktų peržiūra ir koregavimas taip, kad jie padėtų ar bent jau netrukdytų užtikrinti, kad bus įmanoma pareikalauti realios atsakomybės už mokyklos taisyklių nesilaikymą ar mokinio pareigų nevykdymą.

Kitas kelias – iš naujo formuoti visuomenės nuomonę apie mokymąsi, įtikinant, kad mokymasis yra sunkus ir nebūtinai įdomus darbas, kad į mokyklą einama ne pramogauti, o mokytojas neprivalo būti artistu ir kiekvienai pamokai prigalvoti žaidimų ir naujų triukų, kad sudomintų mokinius atlikti savo pagrindinę pareigą.

Šis kelias, deja, ilgas, reikalaujantis atskiros viešos ir ilgalaikės diskusijos.