„Stiprinkime gerumo kultūrą ir tapkime gražiu pavyzdžiu savo kaimynams, bendradarbiams, visuomenei.“

Guoda Burokienė. Savanorystė vienija ir daro stipresniais 

2022 04 06

„Kuo galiu padėti?“ Tai bene dažniausiai visuomenėje užduodamas klausimas, kuomet ištinka bėda, nelaimė ar reikia pagalbos. Šis klausimas garsiai skambėjo per pandemiją, o ypač ryškiai – prasidėjus karui Ukrainoje.

2022-uosius Seimas paskelbė Savanorystės metais. Lygiai prieš dešimt metų buvo priimtas Savanoriškos veiklos įstatymas, kuris ne tik įteisino savanorišką veiklą Lietuvoje, bet ir padėjo formuoti savanoriškos veiklos programas, stiprinančias bendruomeninius ryšius, skatinančias atsakomybę.

Jei iki karantino savanoriškoje veikloje dalyvavo apie 15 proc. mūsų šalies gyventojų, tai prasidėjus pandemijai į savanorystę įsitraukė dar daugiau nei 11 tūkst. žmonių. Pagalbos rankos buvo tiesiamos ligoninėse, slaugos, švietimo įstaigose. Prie įvairių iniciatyvų jungėsi ir pavieniai žmonės, ir bendruomenės, ir verslas. Na, o prasidėjęs karas Ukrainoje nuvilnijo per visą Lietuvą savanorystės ir turbūt dar neregėta geraširdiškumo banga – atvėrė mūsų piliečių neišmatuojamą siekį padėti kuo tik gali, begalinį norą dalintis ir teikti visapusišką pagalbą.

Savanorystė tiesia tiltus ir užmezga dialogus tarp skirtingų visuomenės narių – jaunimo ir vyresnės kartos, tarp skirtingų tautybių, religijų, kultūrų atstovų. Savanoriška veikla skatina ieškoti bendrumo, vienija. Todėl bendruomenės yra pats geriausias savanoriškos veiklos pavyzdys – juk pirmiausia pagalbos kreipiamės į kaimynus. Užklupusių sunkumų akivaizdoje atsiskleidžia mūsų sąmoningumas ir bendrystė.

Amerikiečių rašytoja Marijana Viljamson (Marianne Williamson) yra pasakiusi – „Kiekvienoje bendruomenėje yra ką nuveikti. Kiekvienoje tautoje yra žaizdų, kurias reikia gydyti. Kiekvienoje širdyje slypi galia tai padaryti“. Tuo vadovaujantis ir dirba Lietuvos kaimo ir miesto bendruomenės. Juk ne veltui bendruomeniškumo idėja į Lietuvą atėjo su pirmaisiais reemigrantais iš Amerikos. Per 20 veiklos metų skaičiuojančios bendruomeninės organizacijos ženkliai prisidėjo ne tik gražindamos savo miestelius, gatves, kaimus, bet ir telkdamos žmones bendrai veiklai.

Šiandien Lietuvoje veikia per 30 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO), jų tarpe per 4 tūkst. aktyviai veikiančių kaimo ir miesto bendruomeninių organizacijų. Visus žmones veikti jose vienija bendra idėja – kad būtų geriau ir patogiau gyventi. Jie dirba savanoriškai, t. y. neatlygintinai. Ir dažnas už tai susilaukia paniekos ir pajuokos. Europos šalyse, Amerikoje savanorio statusą turintys žmonės ir organizacijos yra gerbiamos, remiamos tiek paprastų žmonių, tiek vietos savivaldybių, tiek valstybės.

Šią savaitę Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga, kuri vienija kaimiškųjų savivaldybių bendruomenines organizacijas, švenčia savo dvidešimtmetį. Balandžio 7–8 dienomis Lietuvos kaimo parlamento sesijoje bus apžvelgiama kokį pagalbos vienas kitam kelią pavyko nueiti, aptariama kas padaryta ir ką dar turime nuveikti, kad Lietuvos kaime būtų gera gyventi ir dabar, ir ateityje.

Stiprinkime gerumo kultūrą ir tapkime gražiu pavyzdžiu savo kaimynams, bendradarbiams, visuomenei.