Dabartinė opozicija, anuomet „valdžiusi“ krizę, dabar desperatiškai tyčiojasi iš visų dabartinės valdžios sprendimų

Bronis Ropė. Krizė: „karpyti“ ar solidariai dalintis?

2020 06 12

Dabartinė Vyriausybė pasirinko. Ir tas pasirinkimas kitoks nei patyrėme „švelninant“ 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės padarinius Lietuvoje. Tad dabartinė opozicija, anuomet „valdžiusi“ krizę, dabar desperatiškai tyčiojasi iš visų dabartinės valdžios sprendimų, nes jų argumentai „nebuvo kito pasirinkimo“ subliuško, kai žmonės pamatė, kad krizę galima įveikti ir neskurdinant žmonių jų pačių išrinktos valdžios rankomis.

Dirbdamas atokaus Ignalinos krašto savivaldai, anuomet labai tiesiogiai galėjau matyti senjorų, vaikų, šeimų, biudžetininkų ir kitų mažiausias pajamas gaunančių gyventojų situacijas. Vilniuje sprendimus priimantiems valdininkams gal tai tebuvo statistika, tiesiog kelios BVP procentų dalys, keli procentai nuo algos, nuo pensijos, o žmonės, ypač gyvenantys toliau nuo sostinės ribų, tiesiog kiekvieną dieną vis labiau skurdo.

Ir kaip bebūtų paradoksalu, 2008 m. krizė tuometinės valdžios sprendimų „žirklėmis“ nuskriaudė ne ką kitą, o būtent ir taip jau sunkiausiai besiverčiančius – pensininkus, neįgaliuosius, mokytojus, bibliotekininkus, pareigūnus, socialinius darbuotojus, ugniagesius ir kitus, kurie tikrai turėjo mažiausią galimybę pasitaupyti „juodai dienai“.

Viename metų senumo interviu Andrius Kubilius, paklaustas, ar dabar krizės metu ką nors darytų kitaip nei tada, kai buvo premjeras, teigė, kad didžiausia tuometinės jų Vyriausybės klaida buvo ta, jog nenurėžė žmonėms pajamų iš karto stipriai, o tai darė daug kartų po truputį. Visa kita jis darytų panašiai. Mano akimis, tie sprendimai, kurių p. Kubilius nekeistų, taip pagilino atotrūkį tarp aukščiausias ir žemiausias pajamas gaunančių žmonių, kad iki šiol negalime išsikapstyti iš „lyderystės“ pagal pajamų nelygybę Europoje.

O kokie gi tie patys „blogiausi“, taip aršiai oponentų kritikuojami „valstiečių“ Vyriausybės sprendimai kovoje su COVID–19 sukelta krize? Pirmiausia, dabartinė valdžia turi viziją ir sėkmingai juda link jos. Tai – darni visuomenė ir darni ekonomika, kurioje nėra dramatiško gyventojų pajamų atotrūkio ir nelygybės tarp atskirų regionų. Todėl valstiečiai pasirinko į solidarumą orientuotą strategiją – ne „karpyti“ mažiausias gyventojų pajamas, o priešingai – solidariai dalintis su tais, kurie gyvena kukliausiai.

Kodėl valstiečiai taip pasirinko? Todėl, kad dauguma dabartinės valdžios atstovų Seime patys yra atvažiavę iš atokių Lietuvos regionų, Lietuvos gyventojų už sostinės ribų situacija jiems nėra tik dar vienas skaičiukas Vilniaus institucijų vedamose statistikos lentelėse, tai yra jų pačių, jų artimųjų, jų kaimynų, kasdien besikreipiančių jų apygardų rinkėjų realybė. Tikrų žmonių tikri likimai.

Ką dabartinė valdžia daro kitaip? Labai paprastai tariant, dabartinė valdžia gaivina ekonomiką ne „karpydama“, o skatindama vartojimą per labiausiai finansiškai nukentėjusių ir skurstančių žmonių pajamų didinimą. Ką tai sprendžia? Papildomi viešieji pinigai iš šitos pačios valdžios sukauptų biudžeto rezervų ateina į Lietuvos šeimas, į senjorų, į darbo netekusių ar dalį pajamų praradusių žmonių rankas, taip pat pas tuos, kurie yra mažiau konkurencingi darbo rinkoje. Šie žmonės tų pinigų neužšaldys taupomosiose kasose, neišveš į užsienius, o atiduos vietiniams verslams už būtiniausias prekes bei paslaugas savo regionuose, taip paskatindami vietos ekonomikas.

Man ne kartą girdėta kritika, kad „subsidijos verslams žmonių nepasiekia“, nėra pagrįsta, nes pinigai nėra tiesiog dalinami įmonių reikmėms. Subsidija verslams už prastovas yra skiriama darbo vietai išsaugoti. Įmonė, pateikusi informaciją, kad dėl šios krizės negali normaliai vykdyti įprastos veiklos, gauna subsidiją ne kam kitam, o darbo vietai išlaikyti. T. y., subsidijos ji negali panaudoti niekur kitur, tik išmokėti darbuotojui, kuriam šiuo sunkiu metu nėra darbo, atlyginimą, kad jis neprarastų turimos darbo vietos ir karantino apribojimams pasibaigus, krizei švelnėjant toliau galėtų ten pat dirbti.

Kitas oponentų mitas – senjorai nepatyrė nuostolių, tad papildoma pensija jiems duodama be reikalo. Pensinio amžiaus žmonės priklausė labiausiai skurstančiųjų grupei dar iki COVID–19 krizės. Todėl kritikuoti šią priemonę gali tik visiškai sąžinės neturintis žmogus. Pensininkams dar nesibaigė 2008–ųjų ekonominė krizė, nes per tuos metus jie tapo labiausiai pažeidžiama ir silpniausiai pajamų augimą jaučiančia grupe. Tad jiems papildoma pensija teisėtai priklausytų ne tik krizės, bet ir ekonominio augimo laikotarpiu.

Tie, kurie kritikuoja papildomus „vaiko pinigus“ visoms šeimoms, kritikavo „vaiko pinigų“ idėją apskritai. Anot jų, geriausia parama šeimoms – tai mokestinė lengvata dirbantiesiems. Krizė kaip niekas kitas leido geriau pamatyti universalių „vaiko pinigų“ naudą, kai žmonės ne dėl tingėjimo, ne dėl išsilavinimo stokos, ne dėl socialinių įgūdžių trūkumo, o dėl visiškai nuo jų nepriklausančių aplinkybių neteko pajamų. Ir mokestinė lengvata čia nė vienai pajamas praradusiai vaikus auginančiai šeimai nepadėtų.

Paskutinius dešimtmečius Lietuvoje įsigalėjo tokia didelė pajamų nelygybė, kad net ir patys darbščiausi, inteligentiški, išsilavinę žmonės stokoja ir kokybiškesnio maisto, ir gražesnio drabužio, ir platesnių laisvalaikio galimybių. Tikriausiai sutiksite, kad šią įsisenėjusią problemą išspręsti valstybiniu mastu reikia laiko, nes ji gilėjo dešimtmečius, kol nebuvo iš esmės nieko dėl to daroma.

Turiu paminėti ir ikikrizinius šios „blogiausios“ Vyriausybės darbo pasiekimus, mažinančius skirtumus tarp Lietuvos regionų, o taip pat mažinančius ir gyventojų pajamų nelygybę, kurie leido ir COVID–19 sutikti ne taip drastiškai, kaip būtų nutikę prieš 4 metus. Beje, per šiuos metus santykinė pajamų nelygybė visose gyventojų amžiaus grupėse sumažėjo nuo 7 iki 6 kartų.

Vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio augimas. Tam įtakos turėjo biudžetininkų algų didinimas. Taip pat Vyriausybė Lietuvoje įvedė minimalios algos indeksavimo sistemą. Minimali alga didinama ne padrikai, o yra susieta su vidutinės algos didėjimu. Anksčiau minimali alga augo daug lėčiau nei vidutinė. Indeksavimas mažina pajamų nelygybę ir socialinę atskirtį.

Vidutinės senatvės pensijos augimas. Senatvės pensija taip pat pirmą kartą susieta su vidutinio darbo užmokesčio augimu, todėl nuo šiol kasmet didėja nepriklausomai nuo politikų sprendimų. Padidinta ir bazinė pensija. Panaikinta prievolė dabartinių pensininkų sąskaita finansuoti privačius pensijų fondus, taip pat panaikinta milijardinė Sodros skola, kurios nebereikės padenginėti Sodros klientams. Sukauptas 500 mln. rezervas.

Įvesti universalūs „vaiko pinigai“ (padidėjo nuo 30 Eur iki 60 Eur vienam vaikui, o nuo kitų metų sausio mėn. didės iki 70 Eur vaikui, net jei pasikeistų valdžia, nes tai įtvirtinta įstatymu, tuo tarpu daugiavaikės ir nepasiturinčios šeimos dabar gauna 100 Eur vienam vaikui, o nuo kitų metų gaus 110 Eur vaikui). „Vaiko pinigai“ tapo pasiekiami visoms vaikų turinčioms šeimoms, nes, skirtingai nei taikant papildomą neapmokestinamų pajamų dydį, dabar „vaiko pinigai“ mokami visiems nepriklausomai nuo tėvų pajamų dydžio. Tad vietoj 240 tūkst. vaikų (kurie lengvatą gaudavo per PNPD) dabar išmoką gauna 516 tūkst. vaikų. Taip papildomi pinigai ateina į regionus ir kelia vietos ekonomiką, mažina šeimų skurdą ir socialinę atskirtį. Daugybė opių visuomenės problemų yra susijusios su vaikystės patirtimis. Taigi rūpinimasis vaiko gerove yra rūpinimasis visuomenės gerove.

Biudžetininkų algų kėlimas. Regionų ekonomika didžiąja dalimi laikosi iš viešojo sektoriaus. Šios Vyriausybės sprendimu valdininkų mažėja Vilniuje, taip biudžete sutaupoma apie pusė milijardo eurų, o ne sostinės savivaldybėse viešasis sektorius plečiasi ir finansavimas jam didėja.

Mokesčių progresyvumas. Ankstesnės valdžios tik manipuliavo šia tema. Dabartinė Vyriausybė padarė socialiai teisingą sprendimą ir įvedė progresinius gyventojų pajamų mokesčius. Daugiau moka tik uždirbantys daugiau. O mokestinė našta nedideles pajamas gaunantiems dirbantiesiems sumažėjo, nes kasmet buvo keliamas neapmokestinamas pajamų dydis, kuris baigia prisivyti minimalią algą. Vien šiemet jis pakils visu šimtu eurų. Progresyvumas dar nėra pakankamai didelis, tačiau teisingas žingsnis jau padarytas.

Finansinės paramos būstui jaunoms šeimoms programa. Parama iki 30 proc. būsto vertės, įsigyjant būstą regione, gaivina Lietuvos regionus.

Kuo tai susiję su mano kaip Europos Parlamento nario veikla? Savo politinę veiklą esu paskyręs Lietuvos, ypač jos regionų, mažų miestelių ir kaimo gaivinimui, todėl detaliai seku nacionalinės valdžios sprendimus ir realią žmonių situaciją, kad galėčiau į Europos Parlamento darbotvarkę įtraukti ne kam kitam, o Lietuvos gyventojams reikšmingus klausimus, kad turėčiau pakankamai argumentų įtikinti kolegas iš kitų šalių Europos Parlamente palaikyti europinius Lietuvai svarbius sprendimus.

O taip pat man svarbu, kad Lietuvoje žmonėms po daugybės narystės Europos Sąjungoje metų pagaliau būtų pasiekiamas europietiškas pragyvenimo lygis ir europietiška stipriau išsivysčiusių šalių politinė kultūra, kur žodis „solidarumas“ reiškia modernią vakarietišką vertybę ir nekelia praeities baimių. Solidarumo principu remiasi kiekviena Europos Komisijos pateikta atsako į COVID–19 pandemiją priemonė. Vakaruose žmonės jau seniai įsitikino, kad neteisinga rūpestį dėl pajamų užkrauti vien ant atskirų žmonių pečių, pagal Lietuvoje vis dar madingą neoliberalų požiūrį visus kukliau besiverčiančius išvadinant tinginiais, per mažai skaičiusiais knygų. Rūpinimasis visuomenės gerove yra ne vien individo, bet ir valstybės reikalas.